Mes iki galo nepažįstame patys savęs, sako Šv. Pranciškaus onkologijos centro vadovė Aldona Kerpytė

Rubrikos: Naujienos, Pasikalbėkime

Aldona Kerpytė ir br. Benediktas Jurčys

“Trys vėžiai. Trečios stadijos kiaušidžių vėžys, po trejų metų aukšto piktybiškumo krūties vėžys. Dar po 9 metų kiaušidės metastazavo. Buvo operacijos, chemoterapijos, kaip visada. Nustatyta, kad yra genetinis paveldimumas. Yra prognozių, kad dar kartą liga atsinaujins. Bet ir po paskutinio karto praėjo 7 metai… Yra taip, kaip yra, ir sėdžiu…”

Kalbamės su Aldona Kerpyte, šv. Pranciškaus onkologijos centro Klaipėdoje direktore, savo ligos situaciją pavertusia nauju gyvenimo etapu, suradusia naują veiklą, naują prasmę, viltį. Visu tuo, ką pati yra „užgyvenusi“ mielai dalijasi su tais, kuriems šiuo metu to labiausiai reikia .

Tai kur paslaptis?

Tai va, budžiu. Bet kaip ir nėra kada per daug laukti, kadangi yra ką veikti. Meldžiuosi, ir sakau, Dieve, duok man stumbro sveikatą…

Man, kai prieš 20 metų susirgau, labai rūpėjo, kaipgi žmonės gyvena sirgdami onkologine liga? Statistika, kurią skaitome, kiek išgyveno, mirties skaičiai, man buvo ir yra neįdomu. Aš noriu žinoti visai kitą skaičių, bet tokios statistikos nėra. Kiek gyvena ilgiau, kaip gyvena žmonės, kuriems jau visiškai neįmanoma gyventi.

Aš dabar pati mūsų centre matau, kaip žmonės, kurių medicina jau niekuo nebegali gydyti, ateina pas mus praleisti laiko, jei dar gali patys eiti. Žiūrėk, pradeda užsiimti visokiais siūlomais dalykais. Moterys ypač mėgsta kūrybinius užsiėmimus – siuvame, veliame, kitokių rankdarbių imamės. Štai praeina metai, kiti, žmogus išgyvena. Visai įmanomi dalykai.

Man rūpėjo susirasti žmones, kurie išgyveno su visiškai beviltiška diagnoze. Susitikau tokią Mildą, sergančią ketvirtos stadijos krūties vėžiu, prognozė – likę 2 mėnesiai, o ji gyveno dar 16 metų.

Mes pradėjome kartu svajoti, tiesa, tokios vizijos kaip šiandien šie namai mes neturėjome. Pasidarė įdomu, kalbėjomės, pačios susikūrėme tokią pagalbos grupę – Klaipėdos apskrities moterų, sergančių onkologinėmis ligomis, draugiją „Zunda“. Ji išaugo šiandien štai į tokį šv. Pranciškaus onkologijos centrą.

Aišku, ne be brolių pranciškonų, ypač brolio Benedikto, pagalbos. Drąsos reikėjo – pradėti tokį projektą, kai nieko neturi, yra labai drąsu.

Aldona Kerpytė

Griškime, Aldona, prie medicinos. Kaip vertintum medicinos indėlį į tavo sėkmę, gydytojų profesionalumą? Juk gavai gydymą, santykis su gydytoju juk yra? Kaip apibūdintum tą santykį, ką patartum žmonėms? Labai žmonės vis dar nepasitiki gydytoju, yra įsitempę, įsigąsdinę, blaškosi, ieško alternatyvų.

Suprantama, kad žmonės ieško atsakymų, viską suprantu. Mano vienas būtų patarimas – nemirkime anksčiau laiko. Aišku, mes išsigąstame, tai yra natūralu, diagnozė rimta, pozityvumo joje nėra daug. Be, pažiūrėkime – matome daug onkologinių ligų gydymo pažangos. Daug žmonių išgyvena daug metų ir miršta nuo kitų ligų. Tačiau vėžio diagnozė skamba grėmingai.

Kitas patarimas – eiti pas gydytojus. Ir turėti tikėjimą. Tikėjimas stiprina viltį. Nes tau reikia psichologinių dvasinių jėgų šitame kelyje. Jeigu tu jų neturėsi, ir gydytojai bus bejėgiai padėti. Žmogus turi norėti gyventi. Ir tikrai turi norėti sau padėti.

Man gydytojai visada buvo svarbūs. Santykiai su jais yra geri. Pasitikiu jais, skirtas gydymas duoda rezultatus. Visada susitinkame, pasikalbame. Džiaugiamės kartu, kad viskas pavyko. Sudėti visas viltis į gydytoją nereikėtų, neužkraukime jam Dievo vaidmens…

Jis gali padaryti tai, ką gali. Žmonės iš nevilties, iš liūdesio linkę kaltinti. Juk turi būti kažkas atpirkimo ožiu…

Iš tiesų, įvairių sistemos nepalankių, neišspręstų dalykų yra daug. Trikdančių gauti inovatyvų gydymą. Kažką daugiau, greičiau . Bet gydymas – ilgas procesas, lieki remisijoje visą likusį gyvenimą. Čia gi ne gripas. Turi stengtis rasti ramybę. Reikia tikrintis visą gyvenimą. Tai reikia suprasti. Žmonės linkę pamiršti, apleidžia save.

Ar nebuvo minčių bėgti į užsienį, ieškoti antros nuomonės?

Man pirmą operaciją darė Vilniuje Greitosios pagalbos ligoninėje. Operacijos metu išaiškėjo kiaušidžių vėžys, gavau siuntimą į Santariškes, į onkologinį, ten pasikalbėjau su gydytoju. Gydytojas parekomendavo grįžti į savo Klaipėdą, kur visko ligoninė turi, kam vargti, važinėti – patarė. Aš ir grįžau.

Klaipėdoje turime puikius gydytojus, mano – Alvydas Česas. Aš jį labai kamantinėdavau. Klausinėdavau. Gydytojas atsakydavo į visus mano klausimus, jis buvo labai patikimas. Gydymas vyko, kita nuomonė man nebuvo reikalinga. Man buvo nepaprastai gera, kad galiu pasitikėti.

Kaip pasiekti tarpusavio pasitikėjimą?

Žmogus turi siekti ramybės, mokytis priimti tikrovę, nekurti iliuzijų, negalvoti, kad viskas vyks, kaip jis nori. Tai sunku padaryti, turime įtemptus nervus, patarėjų tūkstančius. Kurie žino, kaip gydytis. Ir man buvo siūloma įvairių gydymosi būdų. Yra žmonių, kurie sako gydytojui, kad geria vaistus, o iš tiesų negeria, klauso ekstrasensų, ar gyduolių. Matau, kaip plinta laiškai FB apie chemiją, kuri žudo. Žmonės gydosi draugių patartais vaistais nuo nežinia ko…

Sėdžiu kartą prie gydytojo kabineto, moterys dalijasi „patirtimi“. Viena sako kopūstą dėjusi, nesioperavo. Tai ko dabar prie gydytojo durų, klausiu. Tai va, sako, kad į kepenis metėsi…

Iki tokio lygio negalima nusileisti. Trečią kartą buvau išgydyta, kai skambutis į namus – geranoris gyduolis pasakė, kad ateina antrą kartą vėžys, siūlė stebuklingų vaistų… Taip jie užprogramuoja žmones.

Mes čia sakome – pasitikėkite medicina, kas gali būti alternatyvu? Net tai, kas papildoma, tai negali būti alternatyvu. Esu mačiusi žmonių, kurie bandė alternatyvų griebtis. Meluoja gydytojui, begalinė baimė, nepasitikėjimas. Va tada prarandi savitvardą, protą. Žmonės kuria iliuzijas.

O juk pats žmogus gali daug. Jam reikia psichologinės pagalbos, reikia išsikalbėti. Namie tai sunku padaryti. Čia pas mus atvažiuoja žmonės ir verkia. Sako namie negaliu verkti, man neleidžia liūdėti. Pridėjome daug servetėlių. Aišku, reikia turėti ribas. Tos emocijos turi būti gydomos, jos turi būti išgyvenamos.

Gerai, kad daugėja psichologų. Mūsų centras yra dvasinis centras. Apie dvasinę sveikatą visi yra pamiršę. Tai yra vienas iš svarbiausių dalykų. Per tikėjimą žmogus gauna tiek dvasinių jėgų, kad gyvena tada, kai jau nebeįmanoma gyventi. Medicina nesupranta, o žmogus gauna tiek jėgų, kad gali gyventi. Mes iki galo nepažįstame patys savęs.

Kaip vyksta darbas arba buvimas Šv. Pranciškaus centre?

Čia mes kalbamės daug, nežinome, kuo žmogus serga, neklausiame. Vadinamės vardais, kalbamės. Einame į ligoninę, kai paprašo, nesikišame, jei nereikia. „Neatlaikysite, jeigu norėsite visus išgelbėti,– pasakė viena mūsų viešnia, liuteronų kapelionė. Jūs – ne Dievas. Padarai, kiek gali, į namus turi grįžti, gyventi savo gyvenimą.“

Ateina pas mus žmonės, ir jie visi gyvena. Pradžioje išsiverkia, išsilaižo savo žaizdas ir po to gvvena. Net ir nesupranti, kas čia serga… Mes čia nekalbame apie vaistus, gydymus, yra draudžiama pradėti agituoti už vieną ar kitą gydymą. Tai ne mūsų kompetencija. Tai dvasinės ir psichosocialinės pagalbos centras. Ne medicina.

Žmonės susidraugauja čia būdami. Neišvengiamai… Jokių praktikų čia neteikiama. Brolių pranciškonų čia įstaiga. Mes laikomės krikščioniškų vertybių, jokių propagandų. Pasikviečiame gydytojų, dietologų, onkologų. Kad galėtume pasikalbėti. Juk žmonės gydosi daugybe nesuvokiamų dalykų.

Šv. Pranciškaus centre lankosi įvairių svečių. Buvo daugybė politikų, Prezidentė, ministras. Ligoninės psichologė savanoriauja pas mus. Gali ateiti žmonės, kurie jau penkeri ir daugiau metų nebesigydo, bet niekaip neatsikrato mirties baimės. Mes turime tokios patirties. Tobulinomės ir Didžiojoje Britanijoje. Būna tokių situacijų, kai reikia pasitarti.

Čia mūsų nėra daug. Penki etatai. Dirba daug savanorių. Buhalterė sirgusi, socialinės darbuotojos vyras serga. Šeimomis savanoriauja. Turime nedidelį fondą iš Anglijos – už vaikučius nereikia mokėti. Turime skalbyklėlę.

Brolių pranciškonų yra keturi. Be jų, ypač be brolio Benedikto idėjų, darbo, valios, vadybos neišsiverstume…

Kas yra Šv. Pranciškaus onkologijos centras?

Bendruomenė „Vilties piligrimai”

Tai bendruomenė, jungianti vėžiu sergančius žmones ir jų artimuosius iš įvairių Lietuvos  vietovių.  Bendruomenės nariai renkasi Šv. Pranciškaus onkologijos centre  kartu   dalintis viltimi, išgyvenimais ir patirtimi.

Daugelis vėžio ligos ištiktų žmonių ir jų artimųjų čia iš naujo  atrado savo būties prasmę, viltį ir tikėjimą.  Kartu su broliais pranciškonais sukurtoje bendruomenėje  artimo  žmogaus ir draugo žvilgsnis, žodis,  buvimas šalia  tapo  gydantys   skausmą ir neviltį.

Bendruomenės vadovė – Aldona Kerpytė,  globėjai – broliai pranciškonai kunigai Evaldas Darulis ir Benediktas Jurčys.

 Bendruomenė   renkasi:

kiekvieno mėnesio pirmąjį šeštadienį 14.00 val. 

Šv. Pranciškaus onkologijos centre (Savanorių g. 4, Klaipėda).

Dvasinė pagalba

Dvasinė pagalba padės atstatyti darną vėžiu sergančiųjų ir jų artimųjų dvasiniame gyvenime. Pokalbiams ir asmeniniams susitikimams, ligonių pastoracijai Jūsų lauks Mažesniųjų brolių ordino Šv. Kazimiero provincijos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno broliai.

Papildomos terapijos

Onkologijos centras siūlo šias terapijas: muzikos, dailės, šokio ir kitas Jos suteikia teigiamas emocijas, padeda įveikti stresą, gerina fizinę ir dvasinę sveikatą.

Kūrybiniai užsiėmimai

Kūrybiniai užsiėmimai suteikia kūrybinę laisvę, visapusiškai įtraukia į kūrybinį procesą, padeda atsiriboti nuo neigiamų minčių. Tai savotiška meditacija,  padedanti  atskleisti ir išreikšti kiekvieno kūrybinius gebėjimus ir suteikianti teigiamas emocijas.

Socialinė pagalba ir paslaugos

Socialinės paslaugos tikslas konsultuoti ir suteikti informaciją apie reikalingą socialinę pagalbą, sprendžiant ligos sąlygotas socialines problemas

Apgyvendinimas

Apgyvendinimo paslaugoms yra nustatyti įkainiai (jų pagrindą sudaro mokestis už komunalinius patarnavimus):

  • DVIVIETIS  KAMBARYS: čia rasite dvi vienvietes lovas,  rašomąjį stalą, valgymo staliuką, kėdes,  vonios kambarį (dušas, plaukų džiovintuvas, įranga neįgaliajam) ir virtuvėlę (kriauklė, šaldytuvas, kaitlentė,  elektrinis virdulys, indai maisto ruošimui ir valgymui).

Mokestis: 1 lova  1 parą – 14 eurų.

  • ŠEIMOS  KAMBARYS: 1 kambarys su dviviete lova, svetainė su ištiesiama lova vaikui/šeimos nariui, rašomasis stalas, valgymo stalas, vonios kambarys (dušas, plaukų džiovintuvas, įranga neįgaliajam), virtuvėlė (kriauklė, šaldytuvas, kaitlentė,  elektrinis virdulys, indai maisto ruošimui ir valgymui).
  • Mokestis:  1 asmeniui 1 para – 14 eurų.

Maloniai prašome apgyvendinimo paslaugą  užsisakyti iš anksto tel. 8 46 433010, el. paštu: onkocentras@gmail.com

 

Parašykite mums

    Rekvizitai

    VŠĮ Viktorijos leidyba

    Įmonės kodas : 125011888

    redaktorius@onkologopuslapiai.lt