Neuroendokrininiai navikai – tai lėtinė, įvairių intervencijų ir budrumo, gydytojo ir paciento bendradarbiavimo reikalaujanti liga, sako gydytoja Skaistė Tulytė

Rubrikos: Diagnostika ir gydymas, Naujienos

2021-03-07

Gydytoja onkologė chemoterapeutė Skaistė Tulytė

Neuroendokrininiai navikai (NE) – labai specifinė piktybinių ligų grupė. Šie navikai išsivysto iš hormonus ar kitas biologiškai aktyvias medžiagas išskiriančių ląstelių, paplitusių daugelyje žmogaus organizmo vietų. Dažniausiai neuroendokrininių navikų aptinkama virškinimo trakto gleivinėse, kasoje, plaučiuose, jų gali būti ir skydliaukėje, antinksčiuose, kitur. Lietuvoje kasmet diagnozuojame apie 200 naujų NE navikų atvejų.

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojos onkologės chemoterapeutės Skaistės Tulytės paklausėme, ar galėtume neuroendokrininius navikus (NEN) pavadinti sėkme? Jeigu jau lemta susirgti piktybiniu naviku, tai NEN – laimingas loterijos bilietas?

NEN iš tiesų yra gerybinės eigos, ne itin bloginantys gyvenimo kokybę, o vaistai, vartojami jiems gydyti, nesukelia sunkių nepageidaujamų reiškinių. Apibendrinant galiu pasakyti, kad NEN priskiriami onkologinėms ligoms, gydomi ir stebimi onkologų dėl būdingo sisteminio auglio plitimo (metastazavimo). Tai turbūt vienintelis piktybiškas NEN bruožas. Nors pacientų prognozės, gyvenimo kokybė smarkiai skiriasi nuo sergančiųjų vėžiu, laimingu bilietu to nepavadinčiau. Tai yra lėtinė liga, reikalaujanti įvairių intervencijų, kartais – nuolatinio vaistų vartojimo, pacientas turi atvykti tyrimams, preparatų leidimui, jaučia nerimą, yra neužtikrintas dėl ateities – kaip ir sirgdamas kitomis onkologinėmis ligomis.

Kokiais tyrimų metodais diagnozuojami NEN?

Diagnozei nustatyti naudojami ir įprastiniai, ir kai kurie specifiniai, tik NEN atspindintys, tyrimai. Liga įtariama dar nepasireiškus jokiems simptomams, atliekant, pavyzdžiui, pilvo organų ultragarsinį tyrimą (kasos NEN atvejais), krūtinės ląstos rentgenogramą (plaučio NEN), arba jiems jau atsiradus: sutrikus virškinimui, atsiradus skausmui, atliekant virškinamojo trakto endoskopinius tyrimus. Diagnozę patvirtiname tik atlikę įtariamo darinuko biopsiją. Ligos apimčiai nustatyti vertingi išplėstiniai radiologiniai tyrimai: kompiuterinė ar magentinio rezonanso tomografija.

Specifiniai, būtent NE tipo navikus ir jų paplitimą parodo somatostatino receptorių raišką atspindintys radiologiniai tyrimai bei chromogranino A tyrimas. Pirmasis tyrimas ar, tiksliau, jų grupė yra radiologiniai, branduolinės medicinos tyrimai – Lietuvoje atliekama būtent somatostatino receptorių scintigrafija. Jie vertingi tuomet, kai auglys ar jo metastazės ekspresuoja somatostatino receptorius. Tada galime aiškiai matyti, ar liga yra pažengusi, ar lokalizuota viename organe. Deja, ne visi NEN turi tokių receptorių, tad ne visiems pacientams tyrimas informatyvus.

Chromograninas A yra specifinis kraujyje cirkuliuojantis baltymas, pasitelkiamas kaip žymuo. Kaip ir dauguma vėžio žymenų (markerių), jis nevartojamas atrankai ir pirminei diagnostikai, o, nustačius NEN ir chromogranino A padidėjimą, tarnauja ligos eigos ar recidyvo diagnostikai.

Kaip gydomi šie navikai?

Pirminiai NEN augliai dažniausiai sėkmingai pašalinami. Jei liga pažengusi, taip pat bandoma pritaikyti lokalius labai didelio pirminio naviko ar išplitimo kituose organuose gydymo metodus: chirurginius ar mažiau invazyvius, pavyzdžiui, radiodažnuminę židinių abliaciją. Negalint kontroliuoti šiais būdais, skiriami vaistai, kurių pasirinkimo spektras įvairus. Esant išreikštam karcinoidiniam sindromui ar tam tikrų lokalizacijų NEN be karcinoidinio sindromo, skiriami vadinamieji somatostatino analogai. Nesant pakankamai kontrolei, gydymas gali būti papildomas taikinių terapijos grupės vaistais. Kai kurie šiek tiek piktybiškesni, agresyvesnės eigos NEN gydomi chemoterapija. Vienas iš pažangių metodų yra Lietuvoje kol kas netaikomas gydymas radionuklidais, tinkamas tiems pacientams, kurių augliams būdinga minėtų somatostatino receptorių raiška.

Kaip realybėje gyvena jūsų pacientai – kaip jie stebimi, kas kiek laiko turi tikrintis, ar gali iš viso užmiršti ligą, ar būdingos ilgos remisijos, kokia gyvenimo kokybė?

Po sėkmingo naviko pašalinimo pacientai kas 3–12 mėn. lankosi gydytojo apžiūrai iki 5–10 metų po operacijos. Taip, lankymosi dažnumas ir stebėjimo trukmė labai varijuoja, priklausomai nuo NEN kilmės, stadijos. Kiekvienam pacientui rekomenduojame užmiršti ligą lyg blogą sapną, o stebėjimą, kontrolę, tyrimų planavimą patikėti mums, medikams. Liga gali sugrįžti, tačiau tikimybė nėra didelė.

Remisijos iš tiesų gali būti gan ilgos, liga gali atsinaujinti praėjus keletui metų po pirminio gydymo, tad kai kuriais atvejais neprarandame budrumo iki 10 metų po operacijos. Bet nusiminti nereiktų, laiku pastebėtas ligos atsinaujinimas, pavienės metastazės gali būti pilnai išgydomos, o pacientas – vėl stebimas.

Jeigu kalbėsime apie išgijusius pacientus, tai jie patiria tik menkus virškinimo trakto simptomus arba visai nejaučia diskomforto. Žinoma, kaip jau minėjau, baimė dėl ateities išlieka, nes pacientas vis tiek tapatina NEN su vėžiu ir didesne mirties rizika.

Jei pacientas priverstas gyventi su NEN, kaip lėtine liga, gyvenimo kokybę gali trikdyti nekontroliuojamas karcinoidinis sindromas (veido raudonis, viduriavimas, širdies problemos) ar vaistų šalutiniai reiškiniai (bėrimas, dispepsijos simptomai, bendras silpnumas). Šioje vietoje norėčiau pabrėžti, kad labai svarbus paciento ir gydytojo bendradarbiavimas, parenkant geriausią, mažiausiai nepageidaujamų reiškinių lemiantį gydymo metodą.

Kokio amžiaus dažniausiai sergama? Ar daugiau vyrų, ar moterų?

NEN dažniausiai susergama 66–70 metų amžiaus. Žinoma, klinikinėje praktikoje stebime sergančius nuo 21 iki 90 metų. Kadangi po NEN slypi labai įvairios ligos, tai ir vidutinis sergančiųjų amžius yra skirtingas, pavyzdžiui, plaučių NEN būdingesni jaunesniems, o kasos – vyresniems.

Įvairių tyrimų ir apžvalgų duomenimis, vyrai ir moterys serga maždaug vienodai dažnai. Rizikos veiksnių ar specifinių faktorių, kurių reikėtų vengti, negalime identifikuoti.

NEN yra retų ir įvairialypių ligų grupė, sunkiai diagnozuojama ir atpažįstama, galinti tapti nemažu iššūkiu ne tik pacientui, bet ir gydytojui. Norėtųsi dar kartą priminti ir paskatinti pacientus bei arčiausiai jų esančius šeimos gydytojus nenuvertinti tokių simptomų kaip virškinimo sutrikimai, viduriavimas, arterinio kraujo spaudimo svyravimas, karščio pylimas ar veido raudonis. Ankstyva diagnostika yra trumpiausias kelias visiškai pasveikti. Savalaikės diagnostikos palinkėčiau visiems, susiduriantiems su šia liga.