Savo šaknų nenutrauksi – genų pirštu neužspausi, sako Niras Eshkolas, po studijų Lietuvos sveikatos mokslų universitete ruošdamasis rezidentūrai Švedijoje

Rubrikos: Diagnostika ir gydymas, Naujienos, Pasikalbėkime

2023-01-05

Niras Eshkolas

Pokalbiui su būsimu radiologu Niru Eshkolu ištaikėme gerą pusvalandį, kai jis atvyko į Vilnių nupirkti Kalvarijų turguje konkrečių lauktuvių tėvams – lietuviškos duonos ir lašinių. Ruošėsi trumpų atostogų grįžti į Izraelį. Su Niru kalbamės jau antrą kartą – prieš ketverius metus, jam tik baigus antrą medicinos studijų kursą, šnekėjomės apie studijų pradžios įspūdžius. Medikų, išeivių iš Lietuvos, sūnus ir šiandien nesigaili pasirinkęs medicinos studijų vietą Kaune.

Dabar esate baigęs visą medicinos studijų programą Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Kokia savijauta, jau esate gydytojas? Ką galėtumėte pasakyti apie studijų kokybę?

Labai objektyviai spręsti dėl įspūdžių apie studijų kokybę sunku, nes ištiko COVID-19 pandemija. Na, iš tiesų didžiulė neteisybė, kad covidas atėjo būtent tais metais, kai turėjome pradėti visas klinikines specialybes. Juk tam būtinas kontaktas su pacientu, gyvas kontaktas, o mes to negavome. Negali dėl to kaltinti universiteto, taip sukrito aplinkybės. Manau, kad mes visgi daug ko nepamatėme, ką turėjome pamatyti. Aišku, dėl to liūdna.

Kita vertus, išmokome nemažai, šeštame kurse turėjome internatūrą, kuri buvo kontaktinė. Teko pamatyti ir patirti visokiausių situacijų, pasitaikančių mediko darbe. Vis dėlto sutikčiau su nuomone, kad internatūra geresnė regioninėse ligoninėse, kur nėra rezidentų ir internui tenka daugiau užduočių. Daugiau atsakomybės. Klinikoje visą tą darbą atlieka rezidentai. Ir tu esi labiau žiūrovas, o ne aktyvus dalyvis.

Studijos buvo labai turiningos. Labai daug išmokė, nors mes daugiau išklausėme, negu pamatėme. Bet buvo įdomu, verta.

Kai kalbėjomės prieš ketverius metus, kaip savo specialybę planavote rinktis radiologiją. Ar nepasikeitė šis nusistatymas?

Ne, nepasikeitė, sakyčiau, dar labiau sustiprėjo. Turėjau galimybę atlikti papildomą praktiką radiologijoje. Iš tikro anksčiau buvau nusiteikęs rinktis tokią specialybę, kur būtų kuo mažiau kontaktų su pacientais (kad neatsirastų daugiau vietos subjektyvumui), tačiau labai susidomėjau ultragarso tyrimais. Pradėjau žvalgytis papildomos edukacijos,  lankiau ultragarso kursus, kineziterapeutams skirtus kursus. Žodžiu, nuomonė nepasikeitė – siekiu tapti radiologu.

Radiologija labai sparčiai besivystanti medicinos sritis, joje taikomos vis tobulesnės technologijos, kurios leidžia atlikti ir invazines procedūras. Šios jau gali konkuruoti net su chirurgija ir intervencinė radiologija išsikovoja patikimo gydymo metodo vietą.

Kadangi  esu žmogus, kurio rankų darbas niekada nebuvo labai išvystytas, tai galiu pasakyti, kad tai būtų ne mano sritis, nedaug tikimybės, kad pasirinksiu intervencinę radiologiją, bet visos kitos radiologijos kryptys – vaizdų vertinimo, ultragarso – man labai įdomu. Traukia, skatina domėtis. Pasirinkus radiologiją, po to atsiveria labai daug kelių. Pavyzdžiui, žinojau, kad yra tokia sritis kaip ultragarsas, klasikinė radiologijos kryptis, tačiau didelio susidomėjimo nekėlė. Bet kai atsidūriau  ultragarso kabinete ir galėjau išbandyti savo rankomis, supratau, jog tai labai įdomus dalykas.

Atliekant papildomą radiologijos praktiką, mano praktikos kuratorė pasakė, kad radiologija – tokia plati sritis, jog reikia pasirinkti siauriau ir tapti geru specialistu. Juk nebūsi visų galų meistras… Reikia susitelkti į specifinę kryptį, kurioje gilinsi savo žinias.

Na, ir dabar manau, kad pasukęs į radiologiją vėl turiu apsispręsti, kur toliau eisiu. Viskas labai domina…

Radiologija – tai žvilgsnis į žmogaus vidų, kai naudojamasi kitokiais nei chirurgijoje įrankiais. Būtinas bendradarbiavimas su kitų specialybių medikais, juk radiologas nėra vienas – jis yra daugiadalykės komandos narys.

Taip, jis labai svarbus komandos narys, nuo kurio viskas prasideda. Su radiologo nuomone labai skaitosi kolegos. Dabar ir kiekvienas terapeutas imasi interpretuoti radiologinius vaizdus – nenoriu to nuvertinti. Bet vis tiek radiologo žodis yra būtinas ir lemiamas prieš atliekant bet kokią intervencinę procedūrą ar operaciją. Štai ir traumatologijoje rentgenograma – pradžių pradžia.  Gydytojas, kad ir koks įgudęs, gali tik numanyti, ar iš tiesų yra lūžis, koks jis yra. Turi būti vizualinis patvirtinimas.

Kokie Jūsų planai dabar, juk prieš akis – rezidentūra?

Kai dar mokaisi, nelabai galvoji, ką veiksi po mokslų. Studijų laikas prabėga nepastebimai ir štai – esi pakylėtas, gavęs gydytojo diplomą. Bet va – kai baigi mokslus, tave viskas ir užgriūva. Turi apsispręsti. Aš turėjau planų likti Lietuvoje. Tačiau nesu Lietuvos pilietis, o leidimą nuolat gyventi gavau tik visai neseniai. Todėl negalėjau dalyvauti konkurse dėl valstybės apmokamos rezidentūros vietos, galimybė Lietuvoje atlikti rezidentūrą kaip ir atkrito.

Atėjo kita mintis – ieškoti rezidentūros vietos Švedijoje. Turėjau nemažai kolegų, kursiokų, grupiokų iš Švedijos, teko nemažai išgirsti apie šią šalį, apie darbo sąlygas joje, po to ir pats pasigilinau – tikrai gydytojams rezidentams sąlygos labai patrauklios, patogios, rezidento naudai. Akcentuojamas sveikas darbo ir gyvenimo balansas.

Apie rezidentūrą Lietuvoje girdėti įvairių nuomonių. Viešojoje erdvėje daug neigiamų pasisakymų, rezidentai nepatenkinti praktinių įgūdžių stoka, tuo, kad jie naudojami kaip makrofleksas skylėms užkaišioti. Kad jie yra pigi darbo jėga. Tai privertė mane suabejoti, ar protingiausias mano sprendimas būtų pasirinkti rezidentūrą Lietuvoje. Juolab kad konkursas labai žiaurus. Mes, užsienio studentai, studijuodami nepatyrėme tokios didelės konkurencijos tarpusavyje, nes visiems aišku, kad po studijų arba išvyksime į savo šalis, iš kur atvykome, arba bent jau išvažiuosime iš Lietuvos. Nebuvo konkurencijos nei dėl pažymių, nei dėl kitų dalykų. Tarp lietuvių studentų konkurencijos yra tiek daug, kad  aš tai vertinu kaip negerą dalyką. Žmonės labai anksti verčiami apsispręsti, kokią specialybę renkasi, ir nuosekliai to siekti, lankyti mokslinius būrelius, rašyti straipsnius. Betgi žmogui turi būti suteikama daugiau laisvės. Aš ir pats, vedamas mokslinio smalsumo, lankiau mokslinius būrelius, kurie mane domino, nes aš moku lietuvių kalbą.

Reziumuodamas galiu pasakyti, kad daug ne pačių prasčiausių žmonių dėl žiaurios konkurencijos liko už borto. Vietų mažai – konkursas didelis.

Aš savo ateitį sieju su Lietuva, bet rezidentūrą atliksiu kitoje vietoje.

Greičiausiai tai bus labai naudinga, juk, sakykime, jauniems mokslininkams rekomenduojama išvažiuoti padirbėti kitų šalių laboratorijose. Labai geras Jūsų pasirinkimas. Iš pirmų lūpų sužinosime, kaip ten Švedijoje yra.

Tikrai nenumanau, kokią patirtį ten įgysiu. Dabar mažiau fantazuoju apie tai, kaip ten bus. Bandau susikoncentruoti į tai, kaip išmokti švedų kalbą. Susirasti darbovietę. Ten ir tvarka kitokia. Lietuvoje studentas įdarbinamas, jis pasirašo darbo sutartį, taip pat pasirašo ir mokslo sutartį, kas yra universiteto atsakomybė. Švedijoje rezidentūra yra pačios gydymo įstaigos atsakomybė. Nesusiję su tuo, kur studentas baigė studijas. Švedijoje žymiai daugiau medicinos mokslo įstaigų nei Lietuvoje – du Lietuvos medicinos universitetai kuruoja kiekvienas savo rezidentūros programas atitinkamose ligoninėse.

Ten yra kitaip. Dėl to ir viskas paprasčiau. Ligoninių daug, visur gali pretenduoti į vietą, šalis didesnė – 9 mln. gyventojų. Šalies plotas labai didelis, visur reikalingi gydytojai. Stojimas paprastesnis, tačiau reikia atlikti internatūrą, pereiti pradinį apsipratimo laikotarpį ligoninėje. Po to jau gali pradėti savo rezidentūrą. Yra savų niuansų. Bet nemanau, kad tai ta šalis, kur rezidentui turėtų kažkas smarkiai kliudyti siekti savo specialybės. Priešingai, kiek domėjausi, sudaromos visos sąlygos darbuotojo naudai. Medikai labai gerbiami Švedijoje. Na, ir finansinės valstybės galimybės leidžia mokėti padorų atlyginimą už darbą.

Dabar man kelia šypseną visi, kurie tvirtina – negrįši tu iš Švedijos, pamatysi, kad ten žymiai geriau. Nenoriu prisiimti garsių pasižadėjimų, tačiau matydamas, kokią pažangą Lietuva padarė per trisdešimt metų, planuoju grįžti.

Izraelyje visa medicina labiau lygiuojasi į JAV medicinos sistemą. Man Amerikos modelis nelabai patinka. Ten principas toks – kuo daugiau dirbi, tuo geresniu specialistu būsi. Argi tiesa? Aš nemanau, kad 26 valandų budėjimai iš tavęs padarys labai „kietą“ gydytoją… Turint galvoje, kad žmogaus organizmas tokioje neišsimiegojimo būsenoje veikia panašiai kaip nuo alkoholio apsvaigusio žmogaus. Ar tai didelis pranašumas? Sakyčiau – ne. Man patrauklesnis švedų deklaruojamas sveikas gyvenimo ir darbo balansas. Budėdamas 12 valandų gali lygiai taip pat įgyti daug žinių. Juk esmė, ne kiek laiko praleidi ligoninėje, o ką tu nuveiki per tą laiką.

Kiti kolegos – du žmonės iš mano grupės –  rezidentūrai liko Lietuvoje. Jų kitokios gyvenimo aplinkybės. Jie atlieka rezidentūrą Kauno klinikose ir yra patenkinti. Labai džiaugiuosi už juos, jie abu mano geri draugai. Jau moka lietuvių kalbą. Linkiu, kad jiems gerai sektųsi.

Aš visada buvau ir jaučiausi europiečiu. Mano tėvai iš Europos, o Artimųjų Rytų šalių kultūra nebuvo man artima. Kaip sakoma, savo šaknų nenutrauksi, genų pirštu neužspausi… Esu užkietėjęs Lietuvos patriotas.