Lietuvis širdyje: studentas medikas iš Izraelio jau sulaukia klausimų, kurią specialybę rinksis

Autorius: Juventa Sartatavičienė

Rubrikos: Naujienos, Pasikalbėkime

Su beveik 200 užsieniečių nuolatines studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) 2016 m. pradėjęs Niras Eshkolas sako, jog Lietuvoje mokytis, buvo nusprendęs anksčiau, nei pasirinko mediciną.

„Kai po mokyklos baigimo atlikau privalomąją karo tarnybą Izraelyje vieną vakarą paskambino tėtis (gydytojas radiologas, 1978 m. Lietuvos sveikatos mokslų univesiteto absolventas Leonidas Školnikas) ir lyg tarp kitko pasakė, kad pagalvočiau ir apie medicinos studijas. Ir aš tos minties neatmečiau, nors dar mokykoje norėjau ir ruošiausi studijuoti architektūrą, interjerą“, – šypsodamasis gryna lietuvių kalba pasakoja Izraelyje gimęs, augęs ir ten baigęs mokyklą Niras.

Dvejus metus jaunuolis dalyvavo universitetų mugėse, kur teko pasišnekėti su LSMU atstovais, ir suprato, jog vis labiau ir labiau traukia mintis – Lietuvoje studijuoti mediciną.

„Izraelyje labai sunku įstoti į mediciną tiems, kurie mokykloje nebuvo pasirinkę tiksliųjų mokslų krypties. Taigi ir tai paskatino rinktis studijas Lietuvoje. Beje, Izraelyje studijos taip pat yra mokamos. Visiems vienodai. Lengvatos suteikiamos tik tiems, kurie įsipareigoja susieti savo ateities darbą su kariuomene – tada už studijas moka kariuomenė. Žmogus privalo 5 m. po baigimo atidirbti kariuomenėje gydytoju terapeutu“, – pasakoja studentas medikas.

Niras puikiai kalba lietuviškai. Norėjo suprasti, ką kalba tėvai. „Kiek aš prisimenu, mūsų šeima visada palaikė labai glaudžius ryšius su Lietuva. Dažnai Lietuvoje atostogaudavome. Čia tiek daug tėčio ir mamos draugų, buvusių kaimynų. Aš norėjau juos visus suprasti. Būdamas 16 metų parsisiunčiau vadovėlį ir pradėjau mokytis“, – pasakoja Niras Eshkolas.

Niro šeimos istorijoje medicina užima daug vietos – abu tėvai medikai. Močiutė iš tėvo pusės buvo žinoma Vilniuje gydytoja neurologė. Medikai ir tolimesni giminės iš mamos pusės.

„Niekada negalėjau net pasvajoti, kad mano vaikas, mano vidinė dalis, taip mylės ir taip norės Lietuvos. Ir pasirinks medicinos studijas Lietuvoje. Epigenetika, kitaip nepaaiškinsi“, – sako Niro mama Galina Lanina, nemažai metų dirbusi Onkologijos institute Vilniuje prof. Tado Petraičio vadovaujamo Onkourologijos skyriaus komandoje, prof. Felikso Jankevičiaus grupėje.

„Kalbėjau neseniai su močiute ir ji užsiminė apie kamienines ląsteles. Jai 89 metai, bet visada domisi medicinos mokslo ir praktikos naujienomis. Jos nuomone, viskas, kas buvo kalbama apie kamienines ląsteles iki šiol – tai niekai, bet pamačiusi per TV, kad japonai paskelbė konkrečius rezultatus, sako – tikrai bus proveržis“, – pasakoja Niras.

Kai pradėjo savo studijas Niras Eshkolas didžiausioje Lietuvos medikų kalvėje daugiausia studentų buvo priimta iš Švedijos ir Izraelio (daugiau kaip po 30), po to Vokietijos, Ispanijos, Indijos, Didžiosios Britanijos, Airijos.

„Šiuo metu pagal skaičių daugiausia užsienio studentų iš Švedijos, Ispanijos ir tik po to Izraelio. Iš viso Kaune daug studentų iš įvairių šalių. Miestas labai kosmopolitiškas, – sako Niras Eshkolas.  – Į studentų bendruomeninį gyvenimą, deja, nelabai įsijungiau. Tiesiog turiu savo draugų aplinką, bendrauju su mano šeimos draugais. Veiklos netrūksta. Lankau sporto salę. Esu pakankamai užsiėmęs.“

Antrus medicinos studijų metus baigęs Niras sako, jog jau sulaukia dėstytojų klausimų, kurią specialybę rinksis. Kiekvienas iš jų stengiasi studentus sudominti savo dėstomu dalyku, atkreipia dėmesį į perspektyvas.

„Mane medicina traukia savo įvairialypiškumu. Kol kas nežinau, kurią specialybę rinksiuosi. Dar turiu laiko. Sritis labai plati. Bet visų pirma gydytojas, be abejo, privalo mokėti gerai bendrauti su žmonėmis, – sako Niras. – Gydytojais genetikais, patologais gali dirbti tikrai intravertai žmonės. Mane trauktų neurologija, radiologija… Na taip, močiutė buvo gydytoja neurologė, o tėvelis – radiologas. Bet ir chirurgijos neatmetu. Dabar sagos nemoku prisisiūti, bet tapęs mikrochirurgu turėsiu naudos ir savo buityje“, – su jam būdingu humoru sako medicinos studentas.

Neatmetama ir onkologija, į kurią veržiasi naujos technologijos, ieškomi ir randami nauji ginklai prieš vėžį ir visa tai labai greitai diegiama į kliniką. Vėžio gydymas, turint galvoje mokslo pažangą, išgyvena didžiulius pokyčius.

„Žinoma, užeina akimirksnio  įgeidžiai. Štai buvo patologija. Labai įdomu, pirmas postūmis buvo – tapsiu patologu. Tie susižavėjimai „užveda“. Bet pirmiausia reikia išsimokslinti, gauti gydytojo diplomą. Reikia atrasti save ir malonumą dirbti“, – sako jaunuolis.

Pasak Niro, jam nėra svetima idėja padėti žmogui. Būtina išsiugdyti ir empatijos jausmą. Reikia žmones užjausti, įsigilinti, išklausyti.

Ar panaši šių laikų medicina, kaip sakė Hipokratas, į meną? „Taip, tai yra menas, nors medicina visada priskiriama prie tiksliųjų mokslų, bet tiksliaisiais dalykais tikrai neapsiriboja. Jinai reikalauja labai daug išėjimų iš „rėmų“, visokių ieškojimų, būdų surasti ir išgydyti ligą. Vienas vaistas nepadeda, tai reikia ieškoti kombinacijų. Čia kaip tapytojas ieško spalvos – dažus maišo, maišo, kol neranda norimo atspalvio. Žinoma, medicinoje viskas prasideda nuo standarto, bet su kiekvienu pacientu yra ieškoma geriausio individualaus sprendimo“, – sako Niras.

Jaunuoliui dažnai pateikiamas klausimas, ar planuoja likti po studijų Lietuvoje? „Iš tiesų, reikia būti realistu. Žinoma, prasidėjo ir Medikų sąjūdis, gal kažkas pasikeis artimiausiu metu. Bet neatmetu ir kitų galimybių. Aš turėsiu savo specialybinę praktiką atlikti Izraelyje. Turėsiu europietišką diplomą, galėsiu darbintis bet kurioje Europos šalyje. Bet Lietuvoje yra kažkaip sava, man labai gera čia. Žinoma, kitaip jaučiasi mano bendramoksliai,  iš tiesų neįkandantys lietuvių kalbos, kurios jiems tenka mokytis dvejus su puse metų. Kai artėja lietuvių kalbos egzaminas, jie labai stresuoja. Dėl to jiems net sunku susikoncentruoti į medicinos studijas, – pasakoja Niras. – O aš stengiuosi dėstytojus šnekinti lietuviškai. Noriu išmokti lietuviškos terminologijos. Prozektoriume kabo plakatai su lietuviškais pavadinimais, greta lotyniški. Tikrai matau, kad lietuvių kalba Kaune saugoma ir gerbiama, tad ir aš prisidedu prie kalbos saugojimo“, – šypsosi Niras.

 

Linksmai apie studijas

Pirmame kurse mes mokėmės žmogaus anatomijos ir turėjome praktinius darbus prozektoriume.  Ne vienas dėstytojas man yra sakęs, kad užsieniečiai nuo lietuvių studentų smarkiai skiriasi. Anot vienos histologijos dėstytojos, pavyzdžiui, dirba 100 studentų ir yra tokia tyla, kad negali patikėti, jog tiek daug žmonių dirba. Piešia savo histologinius preparatus paraštėse ir ramu. O užtenka penkiolikos užsieniečių ir – cunamis…

Ir dar…

Dirbo prozektoriume pamainomis dvi darbuotojos. Viena šiek tiek šnekėjo angliškai, kita – visiškai ne. Kai jinai suprato, kad gali su manimi šnekėtis lietuviškai, tai man teko nemažai vertėjauti. Ateidavo studentai, nekalbantys nė žodžio lietuviškai. Jiems reikia kažkokio kaulo, kaulų rinkinio ar organo, tai darbuotoja pasimeta ir šaukia per visą prozektoriumą „Kur lietuviukas, kur lietuviukas?….“ Ir aš turiu tuoj pat prisistatyti ir išversti. Tokios patirtys man taip pat padeda tobulinti lietuvių kalbą ir „krimsti“ medicinos mokslus.

 

 

 

 

Parašykite mums

    Rekvizitai

    VŠĮ Viktorijos leidyba

    Įmonės kodas : 125011888

    redaktorius@onkologopuslapiai.lt