Dar kartą apie savigydą soda: nepasukime klystkeliu, sako dr. Marius Strioga

Rubrikos: Naujienos, Praktiniai patarimai

2018-10-09

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Atsiranda žmonių, kurie, susirgę sunkia liga, naiviai patiki neatsakingai siūlomu alternatyviu gydymosi būdu ir imasi savigydos,sakysim, lašinasi į veną sodą. Ne vienas pacientas, pasidavęs dezinformacijai, labai pablogina savo situaciją, o gydytojai onkologai tik skėsčioja rankomis. Paprašėme onkoimunologo dr. Mariaus Striogos dar kartą išsamiai papasakoti apie alternatyvų gydymąsi soda.

„Prieš septynerius metus Lietuvoje buvo paplitusi prieštaringos reputacijos italų gydytojo Tulijo Simončini vėžio kilmės teorija ir jo siūlomas vėžio gydymo būdas soda, – sako onkoimunologas dr. Marius Strioga. – Sunku patikėti, kad šiais laikais vis dar atsiranda naivuolių. Tačiau nusvyra rankos, kai valstybės finansuojamų brangių efektyvių vaistų žmogus atsisako ir imasi savigydos. Nuėję pražūtingais klystkeliais pacientai atsikvošėję prašo kuo daugiau viešojoje erdvėje šnekėti apie tuos mitus, kurie supainioja, dezinformuoja žmones.“

Pasak dr. M. Striogos, pirmiausia norėtųsi pabrėžti, jog Italijoje už savo veiklą „garsusis“ daktaras net buvo nuteistas. „Deja, vis atsiranda lengvatikių, kurie patiki stebuklingais paskojimais, todėl dar kartą norėčiau išsamiai paaiškinti kiekvienam, kuris, išgirdęs apie gydymosi soda galimybes, ima svarstyti, ar nesiimti alternatyvaus varianto“, – sako dr. M. Strioga.

Italų gydytojas dr. Tulijo Simončini teigia, kad vėžys – tai sunki grybelinė infekcija, sukelta Candida albicans mielių. Pagal jo „teoriją“ bet kuris organizme esantis piktybinis navikas yra „kietas pūlinys“, kurį sudaro šerdis (C. albicans kolonija) ir apsauginis jo apvalkalas, kurį formuoja imuninės sistemos ląstelės bei jų suaktyvintos pažeisto organo ląstelės.

Pasak dr. Simončini, ilgainiui audinys „pavargsta“ kovoti su nuolatine C. albicans infekcija ir dėl šio „perkrovimo“ apsauginį apvalkalą sudarančios ląstelės jau būna nediferencijuotos (paprastai tariant, nesubrendusios, nepanašios į sveikam audiniui būdingas ląsteles).

Šioje teorijoje teigiama, kad nuolat organizme gyvenantis grybelis gali piktybiškai suvešėti (t. y. sudaryti vėžį) tik esant nusilpusiai imuninei sistemai, kuri nesugeba kontroliuoti grybelio veiklos. Taip vėžio kilmę interpretuoja T. Simončini.

Iš tiesų C. albicans grybelis gyvena daugelio mūsų (apie 80% žmonių) organizme, daugiausia virškinamajame trakte bei makštyje, tačiau jokių simptomų nesukelia, nes jam pernelyg suvešėti neleidžia normaliai funkcionuojanti imuninė sistema bei normali gleivinės mikrofloros veikla (kiti kartu su grybeliu gleivinės paviršiuje gyvenantys nepatologiniai mikroorganizmai, ypač vadinamosios „gerosios“ bakterijos).

Tačiau jei sutrinka imuninės sistemos veikla (pvz., sergant AIDS) ar sutrikdoma mikrofloros pusiausvyra (pvz., vartojant antibiotikus, kurie naikina ne tik patologines, ligą sukeliančias, bet ir „gerąsias“ bakterijas), C. albicans grybelis gali suvešėti ir sukelti ligą – kandidozę, kuri gali būti vietinė (pažeisti tik tam tikrą organą, dažniausiai burnos ertmę, stemplę) ar sisteminė (kai grybeliai patenka į kraują ir gali plisti į įvairius organus).

Visos šios tiesos apie C. albicans ir kandidozę yra puikiai žinomos bet kokios specializacijos gydytojui. Tačiau taip pat yra aišku ir tai, kad net ir pati sunkiausia grybelinė infekcija tikrai nėra vėžys, kaip tai teigia dr. Simončini.

Jei vėžys iš tiesų būtų nekontroliuojamas C. albicans suvešėjimas, tai atliekant patologinį vėžio mėginių tyrimą, naviko centrinėje dalyje (kurią, pasak dr. Simončini, ir sudaro grybelis) VISADA būtų matomos grybelio ląstelės. Tačiau taip nėra – atliekant histologinį tyrimą patologai mato pakitusias (supiktybėjusias) žmogaus ląsteles, o atliekant genetinius ir molekulinius tyrimus nustatomi mutavę žmogaus genai bei jų produktai.

Jau net aukštesnių klasių moksleiviai puikiai žino, kad grybų (kuriems priklauso ir grybeliai, įskaitant C. albicans) bei gyvūnų (kuriems priklauso žmogus) ląstelės labai skiriasi, todėl atliekant patologinius ir molekulinius tyrimus (juolab naudojant šiuolaikines technologijas) supainioti šių ląstelių tiesiog neįmanoma. Tiesa, sergant vėžiu, gali pasireikšti ir grybelinės infekcijos (nes navikinė patologija bei taikomas agresyvus gydymas nualina imuninę sistemą), kartais grybelių infiltracija gali būti nustatoma ir pačiame navike, bet tik KARTAIS, o ne visada. Tą galėtų patvirtinti bet kuris gydytojas patologas.

Taigi dr. Simončini siūloma teorija gal ir intriguojanti, tačiau visiškai prasilenkia su realybe. Žinoma, skelbti įvairiausias egzotiškas teorijas nėra uždrausta, pvz., daug kalbama apie paslaptingąją ir Žemei pražūtingą, tačiau realiai neegzistuojančią Nibiru planetą, nuolat skelbiamos vis naujos pasaulio pabaigos datos ir t.t..

Vieniems tai kelia juoką, kiti galbūt tiki viskuo, ką skaito. Tačiau visiškai kitokia situacija yra, kai skelbiamos nepagrįstos medicinos teorijos ir jomis remiantis siūlomi „teisingi“ gydymo būdai, atsisakant tradicinės medicinos pripažintų, t. y. moksliniais tyrimais pagrįstų gydymo metodų.

Tą, deja, daro dr. Simončini – jis neigia bet kokią chemoterapijos naudą gydant vėžį ir siūlo „puikią“ alternatyvą – natrio hidrokarbonatą, t. y. geriamąją sodą, kurią, pasak jo, galima lašinti į veną, dar geriau – į pagrindinę naviką maitinančią arteriją, o geriausia – tiesiogiai į naviką. Liūdniausia, kad atsiranda tuo patikinčių žmonių. Netrūksta ir plačiai skelbiamų „išgijimo nuo vėžio“ atvejų.

Geriamosios sodos neigiamas poveikis navikinėms ląstelėms yra iš tiesų žinomas (pvz., ji neutralizuoja rūgščią naviko terpę, kuri „patinka“ navikinėms ląstelėms ir didina jų agresyvumą, tačiau yra pražūtinga imuninės sistemos ląstelėms) ir ieškoma būdų, kaip jos vartojimą būtų galima DERINTI su kitais priešnavikinės terapijos metodais ir taip sustiprinti bendrą poveikį.

Taigi nenuostabu, kad vartojant natrio hidrokarbonatą kai kuriems žmonėms gali pasireikšti tam tikras poveikis navikui, tačiau tikrai ne toks, kuris visiškai sunaikintų piktybinį naviką ar jo polinkį plisti į kitus organus.

Pagaliau kuo čia dėtas tas grybelis? Juk sodos poveikis navikinėms ląstelėms yra įrodytas, tuo dr. Simončini galėtų ir remtis siūlydamas savo „stebuklingą gydymą“. Tačiau tai turbūt skambėtų ne taip egzotiškai ir įtikinamai, pagaliau šiais laikais ir įvairi informacija lengvai prieinama, žmonės kaipmat susirastų informaciją apie tikrą ir realų sodos poveikį navikinėms ląstelėms.

O paskelbus kažką radikaliai naujo ir net neįtikėtino (kaip antai, kad vėžys tai tiesiog grybelis), po šia vėliava galima „stumti“ ir įvairius gydymo metodus. Ir, be abejo, iš to uždirbti. Medikų pareiga žmones informuoti apie realias įvairių naujų gydymo būdų galimybes, pacientų teisė rinktis.

Tik tokiais sudėtingais atvejais geriausia nesuklysti pasirenkant, nes neteisingas pasirinkimas gali būti ir paskutinis…