Priešoperacinis sisteminis (neoadjuvantinis) krūties vėžio gydymas leidžia ženkliai pagerinti gydymo rezultatus, sako gydytojas Aleksandras Petrauskas

Rubrikos: Diagnostika ir gydymas, Naujienos, Pasikalbėkime

2024-04-16

Krūties vėžys – dažniausia moterų onkologinė liga, o duomenų analitikai teigia, jog viena iš aštuonių moterų per savo gyvenimą susirgs krūties vėžiu. Onkologijos pažanga matuojama išgyvenamumo rodikliais, tad siekiama ne tik kuo anksčiau diagnozuoti ligą, bet ir nustatyti vėžio biologinę charakteristiką ir skirti individualiai parenkamą gydymą. Vis dažniau krūties vėžio gydymas pradedamas ne nuo operacijos, o nuo medikamentinio sisteminio gydymo.

Apie priešoperacinį sisteminį krūties vėžio gydymą kalbamės su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoju onkologu chemoterapeutu Aleksandru Petrausku.

Gydytojas Aleksandras Petrauskas

 Vis dažniau girdime apie medikamentinį sisteminį gydymą, atliekamą prieš operaciją. Kokiais krūties vėžio atvejais taikomas toks gydymas?

Jei navikas labai nedidelis, yra tik krūtyje, neišplitęs į kitus organus ar limfmazgius, gydymą priklausomai nuo naviko histologinio tipo galima pradėti nuo chirurgijos. Tačiau labai dažnai prieš operaciją atliekamas vadinamasis neoadjuvantinis gydymas. Taip būna, jei navike aptinkama HER2 raiška, jei navikas yra trigubai neigiamas arba jei navikas lokaliai išplitęs ir hormonams teigiamas.

Sisteminiu vėžio gydymu reikėtų laikyti chemoterapiją, hormonų, biologinę ar imunoterapiją, kai vėžinės ląstelės naikinamos visame organizme. Kiekvienu atveju gydymas pacientei parenkamas individualiai.

Kokio tikslo siekiame planuodami tokį gydymo etapų eiliškumą? Kodėl priešoperacinis gydymas yra svarbus?

Dažniausiai kuo agresyvesnis vėžys, tuo jis geriau reaguoja į chemoterapiją. Ir priešingai, kuo navikas lėtesnės eigos, tuo į chemoterapiją reaguoja vangiau. Aišku, agresyvių tipų vėžio gydymas apskritai yra gerokai sudėtingesnis, tačiau pirminis tokių navikų atsakas į chemoterapiją paprastai būna gana geras ir greitas. Chemoterapinį gydymą galima suplanuoti ir pradėti realizuoti labai greitai, bet jei agresyvaus ar lokaliai pažengusio krūties vėžio atvejais gydymą pradėtume nuo operacijos, yra tikimybė, kad pavienės navikinės ląstelės pradėtų savo kelionę į kitus organus, kol planuotume operaciją ar pacientė atsistatytų po jos.

Priešoperacinis sisteminis gydymas turi net kelis tikslus. Pirmiausia siekiama ligą stabilizuoti, antra – sumažinti naviką, kad operacija būtų kuo radikalesnė. Dar vienas tikslas, kurį ne visada pavyksta realizuoti – pasiekti visišką patologinį atsaką (VPA) iki chirurginio gydymo.  Todėl pradinės diagnostikos metu labai svarbus skirtingų sričių specialistų – radiologų, patologų, chirurgų – bendradarbiavimas. Kuo tiksliau nustatomas klinikinis ligos vaizdas, tuo tinkamesnį priešoperacinį gydymą pavyksta skirti, o tai lemia tolesnį rezultatą.

Kas yra VPA ir kaip dažnai jis pasiekiamas taikant neoadjuvantinį gydymą? Kas daroma, kai visiško atsako į neoadjuvantinį gydymą nėra pasiekiama?

VPA – terminas, kuris vartojamas onkologijoje, norint apibūdinti situaciją, kai po neoadjuvantinio gydymo visi navikai ir audiniai, kurie buvo paveikti vėžio, yra pašalinti ir juose neaptinkama gyvybingų vėžinių ląstelių. Tai reiškia, kad gydymas buvo labai efektyvus. VPA pasiekiamumas priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant vėžio tipą, stadiją, paciento sveikatos būklę ir naudojamo gydymo efektyvumą. Ne visi pacientai pasiekia VPA, tačiau tai yra vienas pagrindinių tikslų, kai norima sumažinti vėžio išplitimo riziką ir pagerinti gydymo rezultatus. Visiško patologinio atsako dažniau pasiekiama gydant tam tikrų tipų vėžį ir kai gydymas yra labai efektyvus. Tačiau reikia nepamiršti, kad kiekvieno paciento atvejis unikalus, todėl gydymo rezultatai gali labai skirtis.

Neoadjuvantinis sergančiųjų krūties vėžiu gydymas leidžia atidžiai stebėti naviko atsaką  į gydymą. Galimybė įvertinti naviko atsaką gydymo metu suteikia galimybę taikyti naujas gydymo strategijas. Pavyzdžiui, gydant HER2 teigiamą krūties vėžį, po nepakankamai efektyvaus neoadjuvantinio gydymo, kai nėra pasiekta VPA, Lietuvoje jau galime papildomai taikyti naujesnes ir modernesnes gydymo taktikas. Galima pasakyti, kad neoadjuvantinė terapija tampa individualizuoto vėžio gydymo dalimi, leidžianti ženkliai pagerinti rezultatus.

Ar galime teigti, kad taikant neoadjuvantinį gydymą gaunami ženkliai geresni galutiniai gydymo rezultatai? Ką galite pasakyti iš klinikinės praktikos?

Pirmiausia labai svarbu, koks naviko histologinis tipas. Agresyvesnių formų vėžiai, pavyzdžiui, trigubai neigiamas ar HER 2 receptoriams jautrūs augliai, atsinaujinti linkę dažniau.

Labai svarbu ir tai, kokios stadijos navikas buvo aptiktas. Kuo stadija didesnė, tuo didesnė ir ligos atkryčio rizika ir priešingai – kuo anksčiau aptinkamas vėžys, tuo sėkmingiau ir paprasčiau jis įveikiamas, o žmogus vėliau gali gyventi visavertį gyvenimą.

Trečias reikšmingas dalykas yra tai, kaip į gydymą reagavo navikas. Tyrimai rodo, kad tų pacienčių, kurioms buvo atliktas neoadjuvantinis gydymas ir jis puikiai veikė, kurių naviko patologinis ištyrimas po operacijos parodė, kad auglys visiškai sunaikintas, pasveikimo tikimybė yra ženkliai didesnė, o jei vis dėlto liga sugrįžta, periodas iki ligos atsinaujinimo yra kur kas ilgesnis nei tų pacienčių, kurių naviko su neoadjuvantinio gydymo pagalba nepavyko sunaikinti iki galo.

Ar būna taip, kad dėl kokių nors pacientės individualių savybių toks gydymas nėra įmanomas? Sakysim, dėl kitų ligų, kuriomis serga pacientė, ar dar dėl kitos priežasties?

Situacijos, kai neoadjuvantinis gydymas nėra įmanomas, pasitaiko retai, dažniausiai dėl pacientės būklės, kai liga yra labai pažengusi ir bet koks specifinis gydymas potencialiai gali pacientės būklę dar labiau pabloginti. Tačiau net jei pacientė yra vyresnio amžiaus arba turi rimtų gretutinių ligų, galima pasiūlyti vienokį ar kitokį gydymą. Gal jis nebus toks efektyvus kaip standartinis, tačiau alternatyvų yra.

Manau, blogiausia situacija yra tada, kai pacientė dalies gydymo pageidauja apskritai atsisakyti. Tuomet didėja tikimybė, kad liga sugrįš, o jei ji smogs iš naujo, reikės skirti toksišką, sudėtingą ir varginantį gydymą neturint galimybės visiškai išgydyti.

Ar Lietuvos pacientams  prieinami visi krūties vėžiui gydyti skiriami preparatai? Koks šio gydymo prieinamumas?

Šiandien krūties vėžiui gydyti gydytojai onkologai turi tikrai nemenką vaistų ir įvairių terapijos būdų arsenalą. Tačiau kai lyginame Lietuvos situaciją su kitų Europos šalių realybe, kai analizuojame tarptautines vėžio gydymo naujienas, matome, kad mūsų situacija galėtų būti geresnė, nes ne visus naujus ir efektyvius gydymo metodus galime pasiūlyti mūsų šalies pacientėms, lieka tik laukti, kada nauji preparatai bus įtraukti į kompensuojamųjų vaistų sąrašą.

Šiuo metu galima pasidžiaugti dideliu HER2 teigiamo ankstyvo krūties vėžio gydymo proveržiu taikant šiuolaikinę biologinę terapiją ne tik likutinės ligos atveju, bet ir atliekant neoadjuvantinį gydymą, kuris netrukus bus prieinamas ir Lietuvoje.