Gyvenkime nesipykdami su vėžiu: mokslo pažanga suteikia mums tokią galimybę, sako Lietuvos fotografijos grandas Antanas Sutkus

Rubrikos: Diagnostika ir gydymas, Naujienos, Pasikalbėkime

2023-06-13

Antanas Sutkus

„Šiandien mano sveikata ir visas mano gyvenimas, darbas, kūryba, šeima, artimieji – tai 20-ties metų gydytojų komandinio darbo rezultatai. Nuostabūs Lietuvos gydytojai – iš pradžių mane operavęs prof. Eligijus Poškus, kuris perdavė tolesnį mano gydymą gydytojai onkologei chemoterapeutei  Skaistei Tulytei. Su ja bendrauju iki šiol. Kas mėnesį turiu lankytis. Pasidarau kraujo tyrimą ir gaunu paskirtus vaistus – biologinę terapiją. Ir dar – daktarė kardiologė Jūratė Barysienė prižiūri mano širdį“, – sako Lietuvos fotografijos grandas Antanas Sutkus, sutikęs pasikalbėti apie gyvenimą, darbą, daktarus ir vėžį.

Įsimintinos kelios valandos, praleistos Antano ir Rimos Sutkų namuose. Prieš susitikimą nerimo buvo – praėjo ketveri metai nuo paskutinio mūsų susitikimo, tačiau pamačius Antaną Sutkų, palengvėjusį 20 kg ir atjaunėjusį 20 metų, nejučia pagalvoji, štai atsako į gydymą tikrasis vaizdas: kūrybinė energija, jauni pagalbininkai greta ir darbas, darbas, nors ir lėčiau dirbamas…

Fotografijos legenda Antanas Sutkus apie savo diagnozę – neuroendokrininį naviką – kalba ramiai, nes gerai žino, jog šie navikai leidžia visavertiškai gyventi. „Iki operacijos kankino skausmai, priepuoliai, navikas jau buvo didelis. Profesorius Eligijus Poškus mane operavo prieš 20 metų. Po operacijos skausmai praėjo. Gerai prisimenu, ką tada prof. E. Poškus pasakė: „Sutkau, nuo vėžio nemirsi.“ Aš žinau, kad turiu krūvą kitų ligų. Profesoriaus paklausiau, ką reikia keisti – gyvenimo būdą? Sako – nieko nekeisk, gyvenk kaip gyvenai. Jei tiki Dievą, melskis, jei netiki – vis tiek melskis. Be abejo, darbingumas jau ne tas, bet save mobilizuoji ir dirbi.

Dabar mane gydo Santaros klinikų gydytoja onkologė chemoterapeutė Skaistė Tulytė. Man paskirta biologinė terapija – per mėnesį kartą suleidžiama viena ampulė. Su gydytoja Skaiste Tulyte yra ramu: gydytoja konkreti, dalykiška, dar net nenufotografavau jos… Nėra laiko vizito metu.

Esu nepaprastai dėkingas kardiologei docentei Jūratei Barysienei, prie jos esu prisirišęs jau senokai – be jos pagalbos tikrai daug ko negalėčiau, dabar jau širdies stimuliatorius padeda mano širdžiai. O kur dar idealiai suderinti vaistai?…“ – apie jį gydančius gydytojus pasakoja Antanas Sutkus.

„Mačiau, kaip docentė J. Barysienė klauso Antano širdį – lygiai taip pat, kaip Antanas fotografuoja. Jos žvilgsnis pasidaro toks „išėjęs“, aš matau, kaip ji klauso širdį – panyra į pacientą, tarsi girdėtų jį iš vidaus“, – sako Rima Sutkienė.

Biologinės terapijos išdava – pasikeitęs pasaulio suvokimas

„Atsakas į gydymą, taip – bet visgi kas mėnesį tenka pasitikrinti. Reikia prisipažinti – baimė yra. Normali baimė. Natūralu bijoti mirties. Kaip toj maldoj – Marija, melskis už mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandą. Mes tai valandai nesame paruošti. O juk visu savo gyvenimu turi būti pasiruošęs mirties valandai. Gyvenk taip, lyg ryt mirtum, dirbk, lyg amžinai gyventum. Rytojaus su vėžiu nėra. Lieka tik tai, ką padarysi šiandien. Tad aš ir ariu, kiek galiu. Ir dar daug esu numatęs“, – kalba Antanas Sutkus.

Dvi knygos prieš akis? Pasirodo, ne – trys. „Nomenklatūra“, „Moteris“ ir „Spalvota Lietuva“. Ir dar ketvirtą sugalvosim, sako Antanas Sutkus – „Post scriptum“. Fotografijos grandas bendradarbiauja su legendiniu vokiečių leidėju Gerhardu Steidlu. Vokietijoje, Giotingene, yra įžymi visame pasaulyje leidykla, fotoalbumus leidžianti pagal principą – „kiekviena knyga kaip meno kūrinys“.

Pasak A. Sutkaus, reikia ne tik ilgai gyventi. Svarbu, kaip gyventi. „Sakai, laikas atsisuko atgal, akys blizga… Iš tiesų apie daugelį dalykų pradedi kitaip galvoti. Kas svarbiausia gyvenime dabartinėmis akimis žiūrint  – šeima, artimiausi žmonės, jų gerovė. Žiūri, kad neįskaudintum, jautriai įsigilini į esmę, nelendi su savo patarimais. Štai ką reiškia biologinė terapija… Biologinės terapijos pasekmė ta, kad imi kitaip suvokti pasaulį, kitaip jį vertini. Kalbant apie šeimą, sutinku, kad joje partnerystė ir atsakomybė dalijasi į dvi lygias dalis. Bet moteriai, deja, tenka žymiai daugiau. O santykiai šeimoje yra svarbiausi“, – sako Antanas Sutkus.

Daugiadisciplinė daktarų komanda

„Taigi daktarai – šeimos nariai, kurie užtikrina mažiausią maksimumą mano, atvirai pasakysiu, nebejauno organizmo darbo. Man – 84-eri. Tad organizmas dirba tiek, kiek jis gali. Dažniausiai daktarai eina priekyje žmogaus kaip žvalgybininkai. Jie turi įrankius, kuriuos jiems duoda mokslas, sparti mokslo pažanga, atnešanti mums naujus gyvenimo šansus. Ir ką gi – biologinė terapija priverčia ląstelę elgtis tvarkingai, taip, kaip jai kažkada yra uždavusi elgesio kodą gamta.

Jeigu yra reikalas, jungiasi ir kitų sričių specialistai. Dėl vieno paciento dirbanti gydytojų komanda būtinai reikalinga, ji man primena komandinį darbą žurnalistikoje. Atsimenu, dirbau laikraštyje „Literatūra ir menas“. Buvo toks terminas „šviežia galva“ – vienas žurnalistas neina į darbą, ateina iš ryto ir šviežia galva pasako tokių dalykų, kurių niekas iki tol nepastebėjo. Taip ir medicinoje – reikia žinoti, kur, kada ir kas žmogaus organizme gali atsitikti, tam reikalinga specialistų komanda“, – pagarbiai apie medikus kalba Antanas Sutkus. 

Geras daktaras – nuo Dievo

„Pašnekėkim apie medikus, nes jau per daug kalbama apie sveikatos sistemos reformą Lietuvoje. Pasakysiu paprastai – reikalinga reforma, kuri pagerins gydytojų pozicijas.

Žinoma, ateina daug jaunimo į mediciną. Ir aš dabar gydausi pas gydytoją Skaistę Tulytę: Jau šešti metai pas ją – visas Gerhardo Steidlo leidyklos knygas rengiu besigydydamas pas šitą gydytoją. Vien tai, kad su savo diagnoze ir savo savijauta aš galiu tai daryti – kas pusantrų metų išleidžiu knygą, įrodo, jog esu darbingas.  Žinoma, dirbdamas mobilizuoju visas jėgas.

O kur gero daktaro paslaptis? Geras daktaras yra nuo Dievo. Turbūt jie visi yra nuo Dievo – šitaip už tokias algas dirbti, čia ne juokas. Ne visi išvažiuoja į užsienį, o kai kurie netgi grįžta.

Kartais pagalvoju, kad ir aš kažkada norėjau išvažiuoti į Vilnių. Tik tada lozungas buvo išlikti, kaime galėjai neišlikti pokaryje. Bet šiandien valdininkai galėtų pagalvoti, kodėl į užsienį išvykę žmonės yra ten patenkinti – sako, su manimi skaitosi, man šypsosi, niekas neklausia, kiek man metų.

Prieš susitikdami tarėmės, jog kalbėsime apie mediciną. Jau bręsta galvoje nauja knyga – „Mano draugai daktarai“. Peržiūrinėjau fotografijas, padarytas jaunystėje, prieš daug metų – reikės konsultanto, kuris padėtų atpažinti asmenybes. Gal ir dabar dar fotografuosiu. Steidlo knygos turi didžiulę vertę. Šio leidėjo knygos platinamos 37-iose pasaulio vietose.

Kaip gimsta knyga?

Žinoma, turiu save riboti, ypač jeigu laukia fotografavimas. Dvi dienas prieš tai – nelįskite prie manęs. Persiimu iš anksto tuo fotografavimu, kaupiuosi. Vaizdai tarsi subręsta viduje, dirba pasąmonė. Jau kai fotografuoju, apie nieką negalvoju, paleidžiu fotoaparatą. Paleidžiu kaip automatą – nesitaikydamas.

Jeigu tik turėsiu sveikatos, dirbsiu toliau. Štai fotografavau ukrainiečius – planavau fotografuoti pabėgėlių vaikus, bet kai nuėjau fotografuoti, pamačiau mamas – pasipuošusios, eina orios, gražios. Neatsilaikiau, pradėjau fotografuoti mamas su vaikais – pasikeitė tema. Tąsyk dirbome trise, pasikviečiau kolegų, nes man kartais pasidaro prastai su sveikata.

Darbo yra dviem gyvenimams. Kiek peržiūrėta fotografijų, kiek atspausdinta – turbūt tūkstančiai. O kiek neperžiūrėta? Jei nori šimtą naujų nematytų nuotraukų pateikti, reikia kasdien po 4 valandas žiūrėti neperžiūrėtus kadrus.

Tad, gyvenkime nesipykdami su vėžiu, ypač kai mokslas atneša visokeriopą pažangą.

Post Scriptum

„Atsiliepė garsusis britų dizaineris seras Paul Smith. Ypatinga asmenybė, kažkada buvo pas mus inkognito atvažiavęs. Buvo atvykęs su Antanu susipažinti, pasišnekėti. Štai dabar gauname jo laišką, klausia, kaip gyvenate. Esame jam perdavę keturias Steidlo leidykloje išleistas Antano Sutkaus knygas, o jis mums – vyno, pagaminto iš jo vynuogynuose subrandintų vynuogių. Turime idėją – norėtume drauge kurti naują leidinį…“ – dalijasi ateities planais Rima Sutkienė.

Biologiniai vaistai vėžinę ląstelę veikia kitaip

„Specialisto komentaras“

„Neuroendokrininiai navikai priskiriami retų onkologinių ligų grupei. Tai daug veidų turinti liga. Dėl ligos įvairialypiškumo, skirtingos eigos kartais sunku prognozuoti ir sprendžiant apie gydymo taktiką tenka nemažai pagalvoti. Labai svarbu, kad paciento priežiūra vyktų vėžio centruose, kur dirba specialistų komanda“, – sako Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja onkologė chemoterapeutė Skaistė Tulytė.

Gydytoja Skaistė Tulytė

Kas gi ta „stebuklinga“ biologinė terapija?

Biologinė terapija – tai gydymas tam tikros grupės vaistais, veikiančiais vėžinę ląstelę kitaip nei nuo seno vartojami chemopreparatai. Biologinę terapiją dar vadiname taikinių terapija, nes vaistai prikimba prie tam tikro ląstelės receptoriaus ar veikia ypatingą viduląstelinį signalą, baltymą, kontroliuojantį ląstelės augimą. Senesnės klasės vaistų, chemopreparatų, poveikis nukreiptas į greitai besidalijančios ląstelės genetinės medžiagos suardymą, dėl to ląstelė žūva. Kadangi taikinių terapijos poveikis švelnesnis, tai ir šalutinių reiškinių profilis kitoks, jie nesukelia tokių stiprių kraujodaros ir gleivinių toksinių reakcijų, bet vis dėlto gali sąlygoti viduriavimą, arterinę hipertenziją ar odos bėrimus, taigi šiek tiek veikia ir sveikas organizmo ląsteles.

Paslaptingieji neuroendokrininiai navikai – ar tai dažnas vėžys? Kokie ligos požymiai? Kaip liga diagnozuojama?

Neuroendokrininiai navikai (NEN) priskiriami retų onkologinių ligų grupei. Statistikos duomenys rodo, kad Europoje ir Amerikoje kasmet diagnozuojami 1–5 atvejai 100 000 gyventojų. NEN aptinkami įvairiuose virškinimo, kvėpavimo sistemų organuose, kur yra neuroendokrininių ląstelių: dažniausiai plaučiuose, skrandyje, apendikse, žarnyne, kasoje. Tai daug veidų turinti liga. Kartais paslaptinga ir nesukelianti jokių simptomų: atsiradęs mažas navikas gali tūnoti žmogaus organizme keletą metų, auga lėtai, pastebimas atsitiktinai. Nors iš esmės NEN laikomi gerybinės eigos liga ir vėžiu nevadinami, bet kai kurios formos gali anksti metastazuoti. Kai kuriems NEN būdinga hormonų sekrecija, tuomet pacientą gali varginti hipoglikemija, viduriavimas, skrandžio opaligė ar raudonio epizodai. Nesekretuojantys NEN pasiekę tam tikrą dydį ima spausti gretimus organus, trikdyti kvėpavimo ar virškinimo trakto funkcijas.

Taigi NEN diagnozuojami atsitiktinai ar atsiradus simptomų. Gali būti įtariami apžiūrint ultragarsu, atliekant kompiuterinės ar magnetinio rezonanso tomografijos, endoskopinius tyrimus, o papildomos informacijos suteikia kitas branduolinės medicinos tyrimas – scintigrafija, kraujyje galime aptikti cirkuliuojančių žymenų, išmatuoti hormonų koncentraciją.

Ar vyrai ir moterys serga vienodai? Kokiame amžiuje dažniausi šios ligos atvejai?

Skirtumai tarp lyčių nustatyti: moterys dažniau serga plaučių ir skrandžio, o vyrai plonųjų žarnų ir kasos NEN. Susirgusios moterys išgyvena ilgiau, kai kurių autorių duomenimis, skirtumas siekia 10 mėn.. Vidutinis amžius, kai susergama, yra apie 63 m. Pacientai, kurių NEN yra susijęs su paveldimu sindromu, suserga anksčiau.

Ar galima paveldėti riziką susirgti šiuo vėžiu?

Taip, NEN siejami su keletu paveldimų sindromų: daugine endokrinine neoplazija (pirmo ir antro tipo), Von Hippel-Lindau liga, tuberozine skleroze, neurofibromatoze. Tuomet šie navikai diagnozuojami jaunesniame amžiuje, būna daugybiniai, tačiau gydymo principai nesiskiria nuo nepaveldėtų NEN gydymo principų, t.y. kol kas nėra atrasta preparatų, labiau veikiančių turinčių paveldėtą ligą pacientų grupę.

Kaip gydomi šie navikai? Ar taikomas ypatingas specifinis gydymas?

Dėl ligos įvairialypiškumo, skirtingos eigos kartais sunku prognozuoti ir sprendžiant apie gydymo taktiką tenka nemažai pagalvoti. Labai svarbu, kad paciento priežiūra vyktų vėžio centruose, kur dirba specialistų komanda, galinti užtikrinti visavertį lokalų ir sisteminį gydymą, pacientų stebėjimą gydymo ir remisijos metu.

NEN gydyti taikomi visi įprasti gydymo metodai. Operacinis gydymas, žinoma, reikšmingiausias, į išgijimą, visišką pasveikimą vedantis būdas. Stengiamasi pašalinti visus matomus ligos židinius. Net esant gausioms metastazėms, jeigu tik įmanoma, reiktų pašalinti jas visas, tai pagerina išgyvenimo prognozę.

Jeigu dėl metastazinių židinių daugybiškumo negalima jų saugiai pašalinti, rekomenduojami ir kiti lokalaus gydymo metodai: radiodažnuminė ar krioabliacija, radioterapija sunaikina ląsteles, sustabdo plitimą.

Iš sisteminio gydymo metodų NEN taikomos įvairios biologiškai aktyvios medžiagos. Jei aptinkama tam tikrų receptorių (somatostatino) raiška navike, tai labai naudingi jų blokavimui somatostatino analogai, hormonų klasės preparatai. Kai jų nebeužtenka, liga tampa atspari, gydymą keičiame į jau minėtas taikinių terapijas (mTOR kelio ar tirozinkinazių inhibitorius), kurios blokuoja NEN ląstelių viduląstelinius signalus ir skatina žūtį. Šiek tiek piktybiškesniems, neturintiems somatostatino receptorių NEN ar kai išsivysto rezistencija visiems minėtiems vaistams , pasitelkiame ir chemopreparatus. Šioms ligoms gydyti taikoma ir radionuklidų terapija, kai į paciento organizmą suleidžiama radioaktyvių dalelių, galinčių pasiekti būtent NEN ląsteles ir jas sunaikinti. Imuninę sistemą veikiančių vaistų, sukėlusių revoliuciją onkologinių ligų gydyme, poveikis kol kas tiriamas klinikiniuose tyrimuose. Taigi gydymo metodai labai įvairūs ir individualūs, kaip ir pati liga bei jos išraiškos, simptomai.