Fitoterapija po vėžio gydymo: kokie augalai kam ir kada gali būti rekomenduojami – pokalbis su prof. Nijole Savickiene

Rubrikos: Diagnostika ir gydymas, Naujienos, Pasikalbėkime

2023-10-05

Prof. Nijolė Savickienė

Fitoterapija visada buvo populiari tarp sergančiųjų, ypač onkologinėmis ligomis. Tačiau pastaruoju metu daugėja ir gydytojų, kurie jungia šiuolaikines medicinos žinias su holistiniu požiūriu į žmogų, todėl stengiasi išnaudoti visas papildomas priemones ir preparatus, tarp jų ir fitoterapinius, kurie gali palengvinti sergančiojo kančias ir atitolinti ligos progresavimą. Ką gydytojai specialistai, šeimos gydytojai turėtų žinoti apie fitoterapijos galimybes? Kokius augalus, kada ir kodėl galima rekomenduoti sergantiesiems onkologine liga?

Apie tai žurnalistė Natalija Voronaja kalbasi su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmakognozijos katedros profesore, medicinos ir sveikatos mokslų daktare, Endobiogenikos ir integralios fiziologijos asociacijos prezidente Nijole Savickiene.

Koks šiandien fitoterapijos vaidmuo onkologijoje?

Fitoterapija svarbi tiek jau susirgus, tiek dėl onkologinių ligų profilaktikos. Augaliniai preparatai, ypač tie, kurie pasižymi antioksidantiniu poveikiu, sumažina vėžio išsivystymo riziką. Fitoterapija naudinga siekiant sušvelninti cheminio, spindulinio ar kito gydymo nepageidaujamus poveikius. Spindulinės terapijos ar chemoterapijos metu naikinamos navikinės ląstelės, tačiau kartu gali būti sudaromos sąlygos antrinėms komplikacijoms ir netgi antriniam vėžiui atsirasti. Augaliniuose preparatuose esančios biologiškai veikliosios medžiagos, junginiai gali būti naudingi siekiant išvengti šių antrinių, t.y. vėžio gydymo sukeltų, ligų ar komplikacijų. Taip pat fitoterapija gali būti kaip adjuvantas, kuris sustiprina gydymo, ypač chemoterapinio, poveikį. Tuomet organizmas greičiau susidoroja su navikinių ląstelių naikinimu. Tuo tikslu gali būti skiriamos tam tikros veikliosios medžiagos, pavyzdžiui, resveratrolis, ašvaganda, kt., kurių dėka sergančiojo organizmas jautriau reaguoja į chemoterapiją. Yra augalinių junginių (pavyzdžiui, resveratrolis), ekstraktų (pavyzdžiui, dviskiaučių ginkmedžių lapų), kurių galima skirti gydymo metu, nes jie padeda sumažinti kardiotoksišką chemoterapijos poveikį. Tačiau yra medžiagų, kurių gydymo metu vartoti nerekomenduojama, bet jos labai naudingos tarp gydymo kursų arba po vėžio gydymo.

Todėl papildomai skiriant fitoterapinių priemonių labai svarbi medikų kompetencija. Įrodymų, klinikinių tyrimų, kurių metu naudojami augaliniai preparatai  ir dalyvauja didelis pacientų skaičius, nėra daug. Tačiau publikacijų moksliniuose leidiniuose yra, ir onkologinius ligonius gydantiems specialistams verta žinoti fitoterapijos galimybes – kas, kada ir kaip gali būti skiriama, nes tai gali padėti ligoniui geriau jaustis, greičiau atgauti jėgas, sumažinti nepageidaujamus poveikius, išvengti ligos atkryčio ar jį atitolinti.

Kaip kinta (jei kinta) požiūris į fitoterapiją?

Požiūris keičiasi – pirmiausia specialistų medikų. Siekiama, kad fitoterapija ar gydymas kitais papildomosios ir alternatyviosios medicinos būdais būtų koordinuotas. Svarbi komunikacija ir kompetencija –   kad gydytojas paciento būtų informuotas ir turėtų kompetencijos pritarti ar ne jo pasirinktam vartoti augaliniam preparatui ar kitoms papildomoms priemonėms.

Besidominantieji tikrai randa informacijos. Organizuojamos konferencijos, paskaitos. Daugelis gydytojų yra girdėję ir apie naują metodą – endobiogeniką. Tai dar vienas papildomas įrankis gydytojams specialistams, kuris objektyviai padeda parinkti pacientams individualizuotus augalinius derinius, pavyzdžiui, tinktūras ar monokomponenčius fitoterapinius preparatus. Įkurta Endobiogenikos ir integralios medicinos asociacija, yra ir kitų organizacijų, mokymų. Žodžiu, plėsti kompetencijas galimybių tikrai yra.

Daugėja atvejų, kai onkologai, chemoterapeutai kviečia į komandą fitoterapijos specialistus, endobiogenikos gydytojus, kurie padeda įvertinti, kokių augalinių medžiagų būtų galima skirti konkrečiam pacientui. Iš tiesų tai yra papildoma kompetentinga ir profesionali pagalba.

Įprasta kalbėti apie tai, kokios augalų veikliosios medžiagos naudingos onkologiniams pacientams. Šį kartą pradėkime nuo to, kokios augalų savybės ir jų skatinami procesai organizme gali būti žalingi?

Noriu pabrėžti, kad, susirgus vėžiu, pirmoje vietoje yra ne fitoterapija ar kiti papildomi gydymo būdai, o algoritmais pagrįstas tradicinis gydymas. Tačiau pacientą turime globoti sistemiškai, stengtis išnaudoti visus žinomus metodus ir preparatus. Onkologinės ligos atveju svarbu turėti ir galimybių sumažinti nepageidaujamus pagrindinės terapijos poveikius, ir įjautrinti navikines ląsteles, kad jos pirmiausia reaguotų į spindulinį ar chemoterapinį gydymą, ir apsaugoti tas ląsteles, kurios turi išlikti sveikos.

Ligų prevencijai svarbūs yra antioksidantai, tačiau vėžio gydymo metu jie gali būti vartojami didelėmis koncentracijomis trumpą laikotarpį – kaip prooksidantai, provokuojantys oksidaciją. Tuomet įsijungia tiesioginis citotoksinis poveikis navikinėms ląstelėms. Spindulinio gydymo, chemoterapijos metu taip pat vyksta mūsų fiziologijos adaptacija. Žinoma, kad kuo sunkesnis prisitaikymas arba adaptacija, tuo daugiau reikia energinių medžiagų. Todėl aktyvėja gliukozės metabolizmas, kas nėra gerai sergant onkologine liga. Gliukozės metabolizmas įjungia endokrininę sistemą ir tada aktyviau pradeda veikti vadinamieji antistresiniai hormonai, t.y. tie, kurių padidėjęs aktyvumas ardo, žaloja audinius. Kortizolis, adrenalinas, skydliaukės hormonai, serotoninas, somatostatinas aktyvuojami ir skatina glikemiją. Tai lemia, kad pacientai jaučia silpnumą, išsekimą, juos vargina virškinimo sutrikimai, kaulų, sąnarių skausmai.

Onkologinės ligos gydymo metu didelis darbas tenka kepenims, todėl būtina palaikyti kepenų funkciją, kuri yra svarbi ne tik virškinimo procesui, bet ir glikemijos kontrolei. Kitaip nekontroliuojama glikemija užveda jau minėtą ardymo mechanizmą ir galima sulaukti daug daugiau simptomų, kurių pradžioje pacientas nė nejautė. Gali išsiderinti skydliaukės, antinksčių funkcijos, centrinė nervų sistema, išsivystyti ilgalaikė nemiga. Visa tai gali pareikalauti skirti papildomų vaistų, kad pacientas jaustųsi geriau.

Hiperglikemija žalinga, nes skatina ir intensyvina uždegimą. Uždegimas yra „degimas“, t.y. audinių ardymas. Kai esame sveiki, organizme yra pusiausvyra tarp uždegiminių ir priešuždegiminių procesų. Kai uždegimas vyrauja, vystosi ligos, nes visi organai ir audiniai žalojami. Tada turime ne vieną problemą, o daug. Todėl sergant onkologine liga labai svarbūs kompleksiniai preparatai, pavyzdžiui, ugniažolių, gysločių, medetkų, kurie sugeba valdyti uždegiminį procesą ir glikemiją.

Uždegimą, kurį „užveda“ įjautrinta imuninė sistema, ir ji tampa tarsi agresyvus žvėris, gali sukelti ir onkologinės ligos gydymas. Chemoterapija, spindulinė terapija išprovokuoja nevaldomą uždegimą, į kurį imuninė sistema reaguoja neadekvačiai, perdėtai. Prasideda uždegiminis procesas ir ardymas. Dėl to pacientas jaučia nuovargį, išsekimą, virškinimo sistemos sutrikimus, gali būti pažeisti ir kiti endokrininiai taškai – skydliaukės, antinksčių sistemos ir t.t.

Fitoterapija šiuo atveju verta dėmesio, nes kontroliuoja, prislopina uždegiminį atsaką. Su uždegimu visada įjungiamas medžiagų metabolizmas. Kuo intensyvesnis uždegimas, tuo sunkesnė adaptacija ir todėl reikalinga fitopreparatų pagalba. Fitopreparatai gali padėti moduliuoti imuniteto atsaką ir uždegimą, valdyti medžiagų metabolizmą, svarbius gliukozės apykaitos procesus ir insulino jautrumą.

Chemoterapijos ir spindulinės terapijos tikslas – provokuoti uždegimą terapijos laikotarpiu, jis turi stipriai veikti citotoksiškai. Tačiau svarbu, kad po terapinio laikotarpio neįsipliekstų nevaldomas uždegiminis procesas. Grąžinti organizmui homeostazę, tą priešuždegiminę būseną, kuri užtikrina gyvenimo kokybę ir organizmo adaptacines galimybes, gali fitoterapija. Augaliniai preparatai naudingi tiek prisitaikant prie chemoterapijos ar spindulinės terapijos, tiek po šių gydymų, kad pacientas kuo greičiau grįžtų į normalaus fiziologinio lygio etapą.

Užsiminėte apie nepageidaujamus poveikius gydymo metu. Kokie dar poveikiai galimi ir kaip juos galėtų padėti valdyti fitoterapija?

Onkologinės ligos metu mūsų organizmo fiziologija persitvarko ir pirmiausia į tą persitvarkančią fiziologiją, į endokrininės sistemos pokyčius reaguoja virškinimo sistema, nes ji susijusi su energinių medžiagų paruošimu. Pirmiausias taikinys yra kepenys – vienas iš centrinių koordinuojančių organų. Noriu priminti, kad kepenys per dieną perleidžia per save apie 2000 litrų kraujo ir perfiltruoja jį po 350 kartų. Kartu atlieka daugybę kitų funkcijų, tarp kurių įvairių imunitetui svarbių junginių (pavyzdžiui, imunoglobulinų) gamyba, dalyvauja riebalų ir baltymų apykaitoje. Kepenyse sintetinami vitaminai, vyksta intensyvūs oksidacijos procesai, kurie chemoterapijos, spindulinės terapijos metu dar labiau suaktyvėja. Onkologinės ligos gydymo metu kepenims tenka didelis krūvis, ir jos priverstos dirbti intensyviau. Todėl sergant vėžiu be galo svarbu palaikyti kepenų funkciją. Čia gali padėti augalinių preparatų vartojimas. Pavyzdžiui, kepenų funkciją palaiko ugniažolių, ciberžolių preparatai. Yra ir daugiau naudingų veikliųjų medžiagų, jas taip pat aptarsime.

Kiti dažni nepageidaujami poveikiai, kuriuos patiria ligoniai gydymo metu, yra virškinimo sutrikimai, pakitę kraujo rodikliai, bloga savijauta, silpnumas, skausmas, nerimas, prastas miegas, apetito stoka, sutrikusi imuniteto funkcija.

Noriu pabrėžti, kad labai svarbu žinoti ne tik kokie augalai naudingi, bet ir kada jų galima vartoti. Yra augalinių preparatų, kuriuos chemoterapijos metu galima vartoti nuolat (ašvaganda, sisteminiai fermentai, vaistinių ramunių, melisų preparatai, kt.). Tačiau yra ir tokių, kurių rekomenduojama skirti po vėžio gydymo arba tarp gydymo kursų.

Kokie pagrindiniai onkologiniams ligoniams naudingi junginiai, į kuriuos turėtų orientuotis gydytojai?

Biologiškai veiklūs junginiai, tinkantys sergant onkologine liga, yra tie, kurie gali inicijuoti navikinių ląstelių apoptozę, tačiau kartu gali skatinti ir normalių ląstelių mitozę. Naudingi junginiai, kurie neigiamai veikia metastazių vystymąsi ir auglio audinio angiogenezę, slopina navikų ląstelių proliferaciją, DNR replikaciją, koreguoja imuninę sistemą ir imuninį atsaką ir taip vykdo antrinių ligų prevenciją, t.y. gali padėti užkirsti kelią situacijoms, kai onkologinių ligų gydymas išprovokuoja naujos kilmės piktybinio auglio vystymąsi.

Pagrindiniai junginiai, į kuriuos gydytojai turėtų orientuotis ir kurie pasižymi citotoksiniu (priešvėžiniu) poveikiu, yra:

• alkaloidai,
• glikoproteinai,
• flavonoidai (hipericinas, genisteinas, liuteolinas, kvercetinas, diosminas, hesperidinas ir kt.),
• karotenoidai (liuteinas, zeaksantinas, likopenas),
• lignanai,
• polisacharidai (gliukanai ir kt.),
• terpenoidai.

Kodėl kalbant apie onkologines ligas dažnai minima ugniažolė, gyslotis, medetka?

Vėžiu sergantiesiems itin naudingas augalas yra didžioji ugniažolė (lot., Chelidonium majus L.). Pats augalo pavadinimas sako, kad tai yra ugnies augalas, kuris savo sudėtyje turi daugiau kaip 20 alkaloidų. Šie alkaloidai ne tik naikina navikines ląsteles, bet kartu sugeba palaikyti virškinimo, nervų sistemas.

Didžioji ugniažolė vartojama esant virškinimo sistemos pažeidimų, ji padeda palaikyti kepenų funkciją, tulžies gamybą ir sekreciją, kas svarbu, kai pacientai skundžiasi sunkumu po valgio, apetito trūkumu. Pagrindiniai ugniažolių preparatų naudos akcentai yra kertinių virškinimo sistemos organų – tulžies pūslės, kepenų, kasos – apsauga. Taip pat jie teigiamai veikia centrinę nervų sistemą. Įrodyta, kad ugniažolė veikia anksiolitiškai, t.y. suteikia nervų sistemai stabilumą, mažina jautrumą. Žinoma, kad pagrindinės vėžio terapijos gali provokuoti nemigą, dirglumą. Ugniažolė stabilizuoja nervų sistemą, pasižymi sedatyviniu poveikiu.

Onkologiniams ligoniams ugniažolė yra nepakeičiamas augalas. Kaip, beje, ir kitas svarbus pagalbininkas – siauralapis gyslotis (Plantago lanceolata L.). Jis taip pat pasižymi poveikiu virškinimo sistemai. Noriu pažymėti, kad siauralapis gyslotis stimuliuoja kepenų fermentų gamybą, pasižymi hipoglikeminiu poveikiu kasos funkcijoms. Kodėl šis poveikis svarbus?

Jau minėjau, tačiau dar kartą noriu pabrėžti, kad  chemoterapija ar spindulinis gydymas provokuoja glikemiją ir papildomą oksidaciją. Tačiau siauralapis gyslotis turi galimybių sumažinti glikemiją. Taip pat jis aktyvina virškinimo fermentus, dalyvauja riebalų apykaitoje. Vartodami didžiąją ugniažolę ir siauralapį gyslotį suteikiame papildomą pagalbą kepenims, ir joms yra lengviau susidoroti su padidėjusiu krūviu onkologinių ligų terapijos metu.

Kita grupė veikliųjų junginių, kurie  naudingi sergant navikinėmis ligomis, yra karotenoidai. Daug jų yra ugniažolėse. Kitas augalas, kuris kaupia šias medžiagas yra vaistinė medetka (Calendula officinalis L.). Tai visiems gerai pažįstamas augalas, kurio žiedynų pagrindinis junginys yra faradiolis, t.y. triterpeno saponinas, pasižymintis išskirtiniu priešnavikiniu, priešuždegiminiu, antiedeminiu poveikiais. Taip pat augalo sudėtyje yra karotenoidų (liuteino, zeaksantino, likopeno, α–karotino, β-karotino). Šie, kaip ir flavonoidai (izoramnetinas, kvercetinas), atsakingi už antioksidacinį, epitelį regeneruojantį poveikį. Yra publikacijų, kuriose rašoma, kad likopenas naudingas sergantiesiems prostatos vėžiu. Vaistinė medetka – augalas, kaupiantis ne tik likopeną, o ir visą puokštę vertingų karotenoidų. Be to, joje esantys seskviterpeno junginiai ir eterinio aliejaus komponentai (α –kadinolis) pasižymi antiseptiniu aktyvumu, taip pat augale yra ir polisacharidų bei kumarinų.

Gydant onkologinę ligą pasireiškia imuninės sistemos nuosmukis, nes ardoma arba naikinama kraujodara, pavyzdžiui, su infekcija kovojantys neutrofilai. Vėl būtina papildoma pagalba, kurią gali suteikti fitoterapinės medžiagos, junginiai, pasižymintys imunomoduliojamuoju, antiseptiniu poveikiu, todėl galintys susidoroti su patogenais, infekcijų sukėlėjais. Tokiomis savybėmis pasižymi siauralapis gyslotis, didžioji ugniažolė, medetka. Be to, medetkų sudėtyje dar yra sustiprinančiųjų medžiagų – jau minėtų eterinio aliejaus komponentų, kurie irgi atsakingi už infekcijų sukėlėjų neutralizavimą. Siauralapio gysločio junginiai veikia Herpes virusą, didžiosios ugniažolės – gramteigiamus ir gramneigiamus patogenus. Žinomas ir siauralapio gysločio alergines apraiškas mažinantis poveikis. Tai irgi svarbu, nes vėžio gydymo metu alerginės reakcijos gana dažnos.

Kokie rezultatai tyrimų, kurių metu naudojami vaistiniai augalai, pavyzdžiui,  itin naudinga ugniažolė, kiti?

Tyrimų, skirtų didžiosios ugniažolės ar vaistinės medetkos priešnavikiniam poveikiui, nėra daug. Tačiau publikacijų galima rasti. Pavyzdžiui, ugniažolių, gysločių ir medetkų derinys buvo tirtas ir  Nacionaliniame vėžio institute. Vertintas šio derinio poveikis išgyvenimui,  būklei po pagrindinės terapijos stabilizuoti. Sulaukta kliniškai reikšmingų teigiamų rezultatų, rodančių, kad šių augalų derinys ilgina išgyvenimą, spartina atsigavimą.

Kalbėdama apie pavienių medžiagų tyrimus noriu paminėti vaistinių medetkų tyrimus, atliktus su gyvūnais. Stebėta, kaip augalas veikia storosios žarnos, leukemijos, melanomos ląstelių dauginimąsi. Yra ir prieš 10 m. atlikto III fazės klinikinio tyrimo, kuriame dalyvavo krūties vėžiu sergantys pacientai, rezultatai. Tyrimo metu vertintas vietinio poveikio vaistinių medetkų tepalo veiksmingumas spinduliuotės išprovokuoto dermatito atveju . Tyrimo rezultatai parodė, kad vaistinių medetkų preparatas intensyviau slopina ūminį dermatitą, spinduliuotės sukeltą skausmą nei trolaminas.

Atlikta nemažai tyrimų , kurių metu gilintasi į didžiosios ugniažolės sudėtyje esančių alkaloidų poveikį. Įrodyta, kad priešnavikiniu aktyvumu pasižymi augalo sudėtyje esantys alkaloidai chelidoninas ir protopinas, kurie veikė sarkomos ir Erlicho karcinomos ląsteles. In vivo atlikti tyrimai patvirtino, kad 7 dienų laikotarpiu pasireiškė naviko ląstelių inhibicija (slopinimas). Didžioji ugniažolė slopino skrandžio gleivinės karcinogenezės procesą, vėžio ląstelių dauginimąsi, taip pat pasižymėjo kepenų apsauga, nes veikė kepenų navikinių ląstelių dauginimąsi (proliferaciją). Augalo ekstraktas citotoksiškai veikė limfomos ląsteles.

Kodėl rekomenduojama naudoti ne pavienius vaistinius augalus, o jų mišinius?

Mišiniai yra naudingesni, nes juose esančios medžiagos pasižymi sinerginiu poveikiu, kuris sustiprina preparato veiksmingumą. Be to, juk ir žmogaus kūnas yra kompleksinė sistema. Tad, skirdami mišinius, tarsi pritaikome panašų panašiam. Pavyzdžiui, ugniažolės veikia 2 pagrindines sistemas – centrinę nervų sistemą, virškinimo sistemą bei pasižymi išskirtiniu citotoksiniu poveikiu. Gysločiai pasižymi antiseptiniu, imuniteto moduliuojamuoju poveikiu, taip pat gerina kasos, tulžies pūslės ir kepenų funkcijas, valdo uždegimo intensyvumą. Medetkų ekstraktas veikia virškinimo sistemą ir kaip antioksidantas. Taigi šių trijų augalų derinys turi teigiamų poveikių praktiškai visai organizmo struktūrai, kas svarbu atsigaunant nuo chemoterapijos ar spindulinio gydymo liekamųjų reiškinių, taip pat ir sudarant sąlygas greičiau grįžti į kokybišką gyvenimo etapą. Be to, šie augalai rekomenduojami atkryčių profilaktikai, siekiant juos atitolinti ar jų išvengti.

Gydymo metu sergančiajam svarbu mažinti nepageidaujamų poveikių žalą, padėti organizmui atsigauti, stiprėti, o po gydymo visi sergantieji nerimauja, kad liga neatsinaujintų. Koks fitoterapijos vaidmuo stebėjimo laikotarpiu? Kiek laiko turėtų trukti fitoterapija po vėžio gydymo?

Kiekvienas augalas pasižymi tam tikromis savybėmis ir turi vartojimo rekomendacijas, kurios skiriasi atsižvelgiant į tikslus. Profilaktikai skirtų augalinių preparatų vartojimas bus vienoks, kitoks – sergant onkologine liga, dar kitoks – po gydymo, siekiant išvengti atkryčių. Pavyzdžiui, jeigu augaliniai preparatai vartojami profilaktiškai kaip antioksidantai, visada rekomenduojamos mažesnės dozės. Jeigu augalinių preparatų vartojama siekiant sustiprinti chemoterapijos poveikį, jų rekomenduojama skirti trumpam laikui, tačiau didelę dozę (1000 mg 7–10–14 dienų). Taip siekiama  įjautrinti navikines ląsteles, kad jos geriau pasiduotų gydymui.

Ugniažolės, gysločio, medetkos derinys skiriamas po specifinio vėžio gydymo, mitybai reguliuoti esant susilpnėjusiam ląsteliniam imunitetui siekiant pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę. Šį derinį galima rekomenduoti pacientams, kai yra sudirgusi nervų sistema, nemiga, esant virškinamojo trakto (skrandžio, žarnyno, kepenų, tulžies pūslės latakų), kvėpavimo takų spazmams, uždegimams. Skiriama vėžio profilaktikai ligos remisijos metu, kai norima apsaugoti nuo vėžio atkryčio. Šį poveikį patvirtino minėtas NVI tyrimas, kurio metu buvo gauti statistiškai reikšmingi ligos atkryčio mažinimo rodikliai. Rekomenduojama pradėti vartoti praėjus 3–5 dienom po chemoterapijos arba spindulinio gydymo.. Ugniažolės, gysločio, medetkos derinio vartojimo rekomendacijos numato, kad jeigu pacientas jaučia, kad jo būsena fitopreparatų vartojimo metu yra daug geresnė negu jų nevartojant, jokių vartojimo pertraukų daryti nereikia. Tačiau jeigu yra poreikis, po 3–4 vartojimo mėnesių galima padaryti vieno mėnesio pertrauką. Taip pat galima keisti vieną preparatą kitu ir vadovautis tokia schema. Griežtų taisyklių, kiek laiko turėtų trukti fitoterapijos kursas, nėra.

Koks fitoterapeutų požiūris į tai, kad pacientai patys savarankiškai gamina arbatas, užpilus, užsiima savigyda?

Norint, kad fitopreparatai būtų ir saugūs, ir veiksmingi, svarbu žinoti, kiek veikliųjų medžiagų yra, kokia jų kokybė ir santykis. Gamindami namų sąlygomis, nežinome, kiek medžiagų išsiskirs ir pateks į arbatą. Kitaip sakant, „aklai“ vartojame augalines žaliavas, todėl negalime būti tikri, kad sulauksime norimo efekto. Be to, poveikis gali būti ne tik nepakankamas, bet ir per stiprus, nes, pavyzdžiui, ugniažolėje esančių alkaloidų kiekiai gali sudaryti toksinę dozę. Tada augalas citotoksiškai veiks ne tik navikines, bet ir kepenų ląsteles. Tai gali sukelti kepenų pažaidas. Užtat labai svarbu vartoti standartizuotus preparatus.

Standartizuotų preparatų privalumas tas, kad yra žinomas kiekvienos veikliosios medžiagos kiekis, pavyzdžiui, ugniažolių žolės, medetkų žiedynų ir gysločių lapų sausųjų ekstraktų. Svarbios ir veikliųjų medžiagų proporcijos. Deja, nemažai ne tik pacientų, bet ir specialistų, manančių, kad pievoje užaugęs augalas negali pakenkti, o užpilo ar nuoviro „sodrumas“ (koncentracija) sveikatai žalos nepadarys. Tai klaidinga nuomonė, nes augalas – taip pat chemija, kuri netinkamai vartojama gali smarkiai pakenkti. Be to, sintetinius vaistinius preparatus dažniausiai sudaro viena ar kelios molekulės. Augalas – tūkstančiai cheminių junginių. Todėl labai svarbios yra ir proporcijos, ir veikliųjų medžiagų kiekiai. Tik vartodami standartizuotus preparatus galime būti tikri dėl augalinio preparato veiksmingumo, jonetoksiškumo.

Ką apie fitoterapiją būtina žinoti onkologams, šeimos gydytojams? Prašome apibendrinti, kada ir kokių augalinių preparatų galima skirti esant navikams?

Minėjau, kad kai kurie augalai tinka ir gydymo metu (pavyzdžiui, resveratrolis, kurkuminoidai, sisteminiai fermentai, kt.). Tačiau dažniausiai augalinių preparatų rekomenduojama skirti po gydymo arba tarp gydymo kursų, jeigu pertrauka yra ilgesnė – apie 3–4 savaitės. Pavyzdžiui, chemoterapijos gydymas trunka savaitę, po to yra 3–4 savaičių pertrauka. Tokiu atveju praėjus 3–5 dienoms po chemoterapijos galima pradėti vartoti augalinių preparatų. Baigti vartojimą reikia likus 2–3 dienoms iki gydymo pradžios. Jei chemoterapija atliekama kas savaitę, tada fitoterapija rekomenduojama tik pasibaigus visam gydymui. Tokia schema tinka norint vartoti ugniažolių, gysločių, medetkų preparatus.