Kova su Rūtos klastinga vėžio forma: toje vietoje oda tiesiog „degė“

Rubrikos: Diagnostika ir gydymas, Naujienos, Pasikalbėkime

2024-03-08

Prieš prasidedant koronaviruso pandemijai kaunietė Rūta gyveno įprastą gyvenimą, o laisvalaikiu užsiėmė prasminga veikla – savanoriavo ligoninėje. Paradoksalu, tačiau šiandien ji gydymo įstaigoje lankosi ne tik kaip savanorė, bet ir kaip pacientė.

„Rengdavome pacientams įvairius renginių vakarus, kurių metu žiūrėdavome filmus, vaišindavomės arbata ir užkandžiais. Ligoninėje kartais apsilankydavo grožio specialistės: nudažydavo pacientėms antakius, kurie būdavo prarasti dėl ligos, kartais nuskusdavo slenkančius plaukus ar atlikdavo makiažą. Pacientės pasakodavo, kad joms tai – tarsi terapija, leidžianti susiburti su panašaus likimo žmonėmis, pasidalinti savo istorija, sulaukti palaikymo bei palaikyti kitus“, – apie nepamirštamą patirtį pasakoja Rūta.

Šiandien moteris pati yra su onkologine liga gyvenanti pacientė: 2022 m. spalio mėn. jai nustatyta sarkoma. Šios formos sarkoma, kuria serga Rūta, dažniausiai pasitaiko vaikams, o suaugusiems ji nustatoma itin retai. Jauna moteris sutiko papasakoti apie tai, kaip sužinojo, kad serga sunkia liga, bei būdus, kurie jai leidžia pozityviai žvelgti į sveikimo kelionę.

Neapleido nuojauta, kad simptomai neišnyks

Kasmet Lietuvoje diagnozuojama apie 150 sarkomos atvejų. Tai – piktybinis navikas, kylantis iš jungiamojo audinio: kaulų, kremzlių, riebalų, kraujagyslių. Visgi vienos iš dažniausių vietų navikams vystytis – rankos ir kojos.

„Onkologinės ligos diagnozė man nustatyta dar 2022 m. rudenį. Simptomai buvo niekuo neišsiskiriantys – eidama jaučiau kojos skausmą, nuolat „kankino“ jausmas, kad toje vietoje oda tiesiog „dega“. Kartais eidama jaučiau tokį stiprų skausmą, jog rodėsi, kad kaulas tiesiog sulūš. Vėliau sužinojau, kad taip ir galėjo nutikti“, – pasakoja moteris.

Ji prisimena, kad pajutusi simptomus kreipėsi į gydytoją traumatologą, kuris atliko rentgeną ir pasakė, kad reikalinga biopsija.

„Aš žinojau, kas tai yra. Dabar galiu pasakyti tiek – nereikia ieškoti priežasčių, iš kur liga atsirado, reikia koncentruotis į gydymą. Mano atveju viskas vyko gana greitai: pasireiškė simptomai, kreipiausi į gydytoją, sužinojau diagnozę“, – sako pašnekovė.

Anot jos, nuo pat pradžių neapleido nuojauta, kad simptomai savaime nepraeis.  Beveik 1,5 metų trukęs Rūtos gydymas  yra baigtas. Kol vyko gydymas, moteriai ne kartą taikyta chemoterapija, reikėjo ištverti sudėtingą operaciją bei iš naujo mokytis vaikščioti.

Visų svarbiausia – pasitikėjimas gydytojais

Rūta įsitikinusi – kovojant su klastinga liga, vienas svarbiausių dalykų – bendraminčių, sergančiųjų tokia pat ar kita onkologine liga, palaikymas.

„Mano nuomone, taip pat svarbu ir kitų pacientų panašus amžius ar amžiaus tarpsnis, visgi panašumai gali suartinti. Niekas kitas nesupras mūsų patirčių. Bendraudami su žmonėmis, kurie susiduria su tokiomis pačiomis problemomis, jaučiame psichologinį ir socialinį palaikymą. Itin svarbu ir kasdienė rutina, nors jos laikytis kartais būna ir neįmanoma“, – teigia pašnekovė.

Ji sako, kad sergančio žmogaus kūnas gyja, kuomet jis itin kokybiškai miega, leidžia sau ilsėtis tiek, kiek norisi. „Taip pat gydymo metu labai svarbu nebadauti, nors apetito praradimas – vienas iš šalutinių ligos gydymo poveikių. Svarbu bent truputį pavalgyti, gerti daug vandens. Visada galima rinktis alternatyvą ir vietoj kramtomo maisto vartoti gėrimus, kurie suteikia dienos normos maistines medžiagas“, – savo patirtimi dalijasi moteris.

Taip pat ji pabrėžia, kad vienas iš veiksnių, padedančių sveikti, – neužsidaryti savyje. Anot jos, daugumos pacientų gyvenimas iki ligos ir jos metu išlieka panašus: jie geba eiti į darbą, keliauti, užsiimti mėgstama veikla. Deja, ne visi gali sau tai leisti, mat gydymo šalutiniai poveikiai – negailestingi.

„Asmeniškai man padeda buvimas arčiau realybės – dalyvavimas veiklose, kuriomis užsiėmiau iki ligos. Buvimas tarp ligoninės sienų ir nuolatinės mintys apie ligą – nėra gerai. O pats svarbiausias dalykas sveikstant – pasitikėjimas gydytojais. Gydymo procesą sudaro daug sudėtinių dalių, kurios viena nuo kitos priklauso“, – teigia ji.

Rūta sako, kad kol vyko gydymas, jai svarbiausia būdavo gerai išsimiegoti, valgyti, skirti laiko savo hobiams, mat būtent jie nukreipia mintis kitur.

Būtina įsiklausyti į sergančiojo poreikius

Du kartus sarkomos gydymą išgyvenusi Rūta sako, kad ši liga iškelia labai daug klausimų, todėl svarbu šalia turėti žmonių, kurie galėtų padėti rasti atsakymus į šiuos klausimus. Pagalbą teikia ne tik profesionalūs savo srities specialistai – gydytojai, bet ir rūpestingi artimieji.

Anot Rūtos, sunkiausia sirgimo dalis – priimti savo pažeidžiamumą. Ligos akivaizdoje tampi priklausomas nuo kitų žmonių. Visgi Rūta įsitikinusi, jei neprašysi pagalbos, nepatenkinsi savo poreikių, o ligos našta  vienam taps per sunki.

Kiekviena diena yra nenuspėjama

Rūta sako, kad viešojoje erdvėje gausu įvairios informacijos, kaip turėtų gyventi onkologine liga sergantis asmuo. Žmonės domisi ir siekia rasti įvairių pagalbos būdų, tačiau svarbiausia rasti balansą tarp to, kas sveika ir to, kas galima.

Ji pabrėžia – sergančiam žmogui turėti dienos režimą nėra blogai, tačiau ši liga – nenuspėjama, tad, suplanavus dieną, viskas per sekundę gali apsiversti.

„Kuomet pradėjau kojos reabilitaciją, atrodė, kad kasdien vis iš naujo turiu išmokti daryti tai, ką dariau vakar. Nors žinojau, kad galų gale rezultatas vis tiek bus, nepaisant to, kaip dabar sunku.“

Šiandien moteris supranta, kiek daug pagalbos suteikė fizinė veikla, ypač pooperaciniu periodu:  „Vasarą nusprendžiau įstoti į Taikomosios fizinės veiklos (neįgaliųjų reabilitacija per fizinį aktyvumą) magistro studijas. Nepaisant ligos ir tęsiamo gydymo reikėtų nenutolti nuo žemiškų dalykų ir savo poreikių. Ką tik sėkmingai užbaigiau pusmetį išlaikydama egzaminus”.

Verta gyventi šia diena

Rūta sako, kad susirgus onkologine liga pasikeitė ir ji pati, jos požiūris į tam tikrus dalykus.

„Kartais nematydavau prasmės kovoti su „vėjo malūnais“, nenorėdavau veltis į įvairias diskusijas. Supratau, kad tai gali labai sekinti, nes eikvoji savo energiją. Apskritai norisi ramybės, ne chaoso, kurį ir taip liga atsineša su savimi“, –dalijasi mintimis moteris.

Anot jos, kartais liga palieka ne tik psichologinius, bet ir fizinius randus: paveikia organus, kartais juos tenka pašalinti, žmonės praranda galūnes. Net ir pasveikę žmonės pasikeičia: nemažai jų tampa kitokie, nei buvo iki susirgdami. Tuomet pradeda rūpėti kitos vertybės, imama labiau vertinti gyvenimą.

Rūta įsitikinusi – sergant sunkia liga svarbu išmokti gyventi šia diena, mat niekada nežinai, kas laukia rytoj. Taip pat svarbu suvokti, kad nemažai žmonių serga onkologinėmis ligomis, tačiau ligos simptomus  geba „paslėpti“, tad galima nė neįtarti, kad jie serga ir kenčia.

Stengiasi padėti ne tik sau, bet ir kitiems pacientams

Rūta septynerius metus savanoriavo onkologijos skyriuje, o nuo 2019 m. savo įsteigto projekto „Dėkingumo dėžutė“ pagalba Facebook ir Instagram puslapiuose atvirai komunikuoja apie kasdienybę sergant osteosarkoma.

Projektas po ketverių metų tapo labdaros ir paramos fondu, kurio paskirtis – prisidėti prie onkologinių pacientų kasdienybės, pradžiuginant ir suteikiant netikėtumo akimirką gavus dovanų.  „Dėkingumo dėžutė“ gimė iš paprastos idėjos, kaip suteikti žmonėms džiaugsmo sudėtingu gydymosi laikotarpiu.

Dėžutės turinys vis keičiasi, jį sudaro kasdienybėje reikalingi daiktai, tokie kaip higienos priemonės, šilta ir jauki smulkmena, pavyzdžiui, mielos kojinės.  Su sveikatos priežiūros specialisto pritarimu krepšelį papildo ir mitybos nepakankamumą ar jo riziką patiriantiems pacientams skirtas medicininės paskirties gėrimas „Supportan“, turintis daug baltymų, omega-3 riebalų rūgščių iš žuvų taukų ir skaidulinių medžiagų.