Hemorojus ar storosios žarnos vėžys? Tikrinantis profilaktiškai sunkiausia įveikti pirmojo žingsnio baimę, sako patikros programoje dalyvaujantis Remigijus

Rubrikos: Diagnostika ir gydymas, Naujienos, Pasikalbėkime

2024-03-22

Kaip nesupainioti hemorojaus ir storosios žarnos vėžio požymių? Ką reikia žinoti apie hemorojų, su kuriuo susiduria apie pusė vyresnių nei 50 metų amžiaus žmonių: kaip pasirinkti teisingą gyvenimo būdą, į kokius požymius neturėtume numoti ranka, kada kreiptis į gydytoją? Į šiuos ir kitus klausimus atsako redakcijos svečiai gydytojas pilvo chirurgas Justas Kuliavas ir gydytoja chirurgė endoskopuotoja Lina Praleikienė.

Žodis „hemorojus“ kilęs iš graikų kalbos ir paprasčiausiai reiškia „kraujagysles, pripildytas kraujo“. Išangės kanale kraujagyslės sudaro tankius kraujagyslinius rezginius, kitaip dar vadinamus hemoroidais. Tai normalūs kiekvieno žmogaus organizme esantys dariniai, kurie padeda sandariai užsidaryti išeinamajai angai. Dėl įvairių priežasčių padidėjus spaudimui pilve, šie rezginiai didėja, hipertrofuojasi ir tai gali sukelti kraujavimą, skausmą ar kitokius nemalonius simptomus išeinamosios angos srityje. Liga, kuri atsiranda dėl padidėjusių hemoroidinių mazgų ir kurią galima atpažinti pagal minėtus simptomus, vadinama hemorojumi.

Pagrindinis hemorojaus simptomas – kraujavimas tuštinantis, ypač jei kraujas raudonas ir pasirodo tuštinimosi pabaigoje. Taip pat gali būti jaučiamas diskomfortas, niežulys, tempimo jausmas išangės srityje. Skausmas ir staiga atsiradęs kietas mazgas išangės srityje – ūmaus hemorojaus ar hemorojinio mazgo uždegimo simptomas. Dar vienas, rečiau pasitaikantis simptomas – padidėjusio hemoroidinio mazgo „kritimas“ iš išangės kanalo.

„Medikų bendruomenė ne visada rimtai žiūri į hemorojų, o pacientai kenčia metų metus nedrįsdami kreiptis į specialistus. Negydomas arba savarankiškai netinkamai gydomas hemorojus ilgainiui gali sukelti daug kančios ir iš tikrųjų paveikti gyvenimo kokybę. Ši liga žinoma nuo seniausių laikų, hemorojus net turi šventąjį globėją – šv. Fiakrą. Tai VI a. gyvenęs airių vienuolis, vardu Fiakras, pagarsėjęs ligonių gydymu, Paryžiuje įkūręs slaugos namus. Kaip teigiama, Fiakras pats kentėjo nuo hemorojaus ir išgijo melsdamasis Pietų Prancūzijoje. Sakoma, kad per maldą jis sėdėjo ant akmens, o kai atsikėlė, išliko jo sėdmenų įspaudas. Nuo tada žmonės į Pietų Prancūziją keliaudavo iš viso pasaulio, norėdami palengvinti savo kančias dėl hemorojaus: atsisėdę ant to akmens tikėdavosi išgyti.“ Rašoma MAYO CLINIC informacijoje.

Gydytojas pilvo chirurgas Justas Kuliavas

Apie hemorojų ir pavojų supainioti šios ligos simptomus su storosios žarnos vėžio požymiais kalbamės su pilvo chirurgu Justu Kuliavu.

Dėl kokių priežasčių vystosi hemorojus?

Hemorojaus atsiradimą lemia daug rizikos faktorių: viduriavimas ar vidurių užkietėjimas, nėštumas, genetinė predispozicija, amžius. Egzistuoja nuomonė, jog hemorojus – gyvensenos liga. Nesubalansuota mityba, skysčių trūkumas, antsvoris, nepakankamas fizinis aktyvumas, ilgalaikis sėdimas arba stovimas darbas – visa tai neabejotinai gali turėti įtakos hemorojui išsivystyti.

Pastebima, kad jeigu šeimoje yra sirgusiųjų šia liga, gali sirgti ir jų artimiausi giminaičiai. Ar tai labiau susiję su panašiu ydingu gyvenimo būdu, ar tai yra paveldima liga?

Egzistuoja genetinė predispozicija ir pastebima, kad esant šiai ligai tarp artimųjų pacientui taip pat padidėja rizika sirgti hemorojumi. Tačiau tai nereiškia, kad jeigu kažkas iš giminaičių serga, tai ir Jūs sirgsite, padidėja tik tikimybė susirgti.

Ar hemorojus išgydomas? Jeigu taip, tai koks tai būtų kelias – chirurginis, medikamentinis ar gyvensenos pokyčių?

Hemorojus – kompleksinė liga, turinti daug priežasčių ir rizikos veiksnių. Jos gydymas taip pat susideda iš keleto būdų: tai ir gyvensenos pokyčiai, medikamentinis gydymas, taip pat kartais tenka bendrauti ir su chirurgu. Rizika, kad liga atsinaujins, deja, išlieka.

Ar gali liga tapti lėtinė? Ką patartumėte žmogui: ko vengti, kaip gyventi, kad pavyktų išvengti hemorojaus paūmėjimų.

Ši liga pacientus neretai vargina ilgą laiką, dažnai pasikartoja, ypač jeigu išlieka veiksniai, kurie tą ligą ir skatina, pvz.: sėdimas darbas, nepakankamas fizinis aktyvumas, vidurių užkietėjimas. Dažniausiai pacientai patys žino, kas sukėlė paūmėjimą. Todėl šių veiksnių vengimas, sveiko gyvenimo būdo palaikymas, sveikesnė mityba ir būtų pagrindiniai faktoriai, kurie leistų sumažinti ligos atsinaujinimų dažnį. Patarčiau vengti alkoholio ir aštraus maisto, o iš fizinių užsiėmimų rekomenduočiau ėjimą, plaukimą, važiavimą dviračiu.

Labai dažnai gydytojai onkologai, kalbėdami apie storosios žarnos vėžio simptomatiką, mini  pavojų, kylantį tada, kai šios lokalizacijos simptomai priskiriami hemorojaus simptomams ir pacientas nėra tiriamas dėl vėžio.  Kaip reikėtų elgtis žmogui, pajutus hemorojaus simptomus?

Pastebime, kad būna atvejų, kai pacientai ilgą laiką gydomi dėl hemorojaus, o pradėjus tirti detaliau nustatoma onkologinė liga. Nė viena iš šių abiejų ligų neturi tik jai būdingų simptomų arba juos sunku atskirti, todėl atsiradus panašių simptomų visada reiktų kreiptis į specialistą.  Jeigu tie simptomai gydantis neišnyksta arba netgi smarkėja, būtina tirtis papildomai. Kraujavimas gali būti ne tik hemorojaus požymis. Tai ir vienas dažniausių tiesiosios žarnos vėžio simptomų. Tad jei kraujavimas kartojasi, atsiranda kitų negalavimų (silpnumas, tuštinimosi sutrikimai ar pasikeitimas), reikėtų nedelsti ir išsitirti, dėl ko kraujuojama.

O jeigu žmogus daug metų gyvena su lėtiniu hemorojumi, yra jau įpratęs pajusti jo simptomus, ar reikėtų jam konsultuotis ir su onkologu dėl storosios žarnos vėžio?

Pacientas gali sirgti keliomis ligomis vienu metu, todėl sergantis hemorojumi žmogus negali būti tikras, kad nesusirgs ir storojo žarnyno vėžiu. Todėl manau, kad pacientai turėtų būti konsultuojami ir tiriami taip pat ir dėl šios patologijos.

Pirmojo žingsnio baimė

Remigijus, 63 m. vilnietis, sako, jog dabar, kai visos procedūros baigtos ir kitą testą reikės atlikti po penkerių metų, jis gali būti gerosios valios ambasadoriumi propaguodamas patikros programos dėl storosios žarnos vėžio naudą ir prasmę.

„Rekomenduoju visiems, kuriems pagal amžių (50–74 m.) priklauso dalyvauti patikros programoje, nedvejoti ir tikrintis profilaktiškai. Nauda neabejotina. Tačiau sunkiausia yra įveikti pirmojo žingsnio baimę. Gyvenime nesu iš bailiųjų, skausmo slenkstis mano taip pat gana aukštas, niekada nesibaiminu dėl jokių neišvengiamų ir būtinų medicininių procedūrų, tačiau net ir dabar negaliu žodžiais apsakyti, kokia baimė sukausto, kai reikia žengti pirmąjį žingsnį – pasidaryti slapto kraujavimo išmatose testą (FOBT) “, – pasakoja Remigijus.

Paprastai namuose šį testą atliekantis vyriškis puikiai supranta, kad dalyvaujant prevencinėje programoje reikia atlikti pirmąjį veiksmą ir tai labai patogu: sutaupomas papildomas ėjimas pas šeimos gydytoją, apie testo teigiamą ar neigiamą rezultatą šeimos gydytoją galima informuoti telefonu.

„Nepajėgdamas susidoroti su baimės jausmu, kad pamatysi teigiamą testo rezultatą, atidedi, sau sakai: rytoj, poryt, kitą savaitę jau tikrai pasidarysiu. Milžiniškų valios  pastangų prireikia, kad įveiktum tą baimę. O štai, kai pamatai du raudonus brūkšnelius, kurie rodo, jog testas teigiamas, antras žingsnis ženkliai paprastesnis – atsiduodi medikams, kurie atlieka kolonoskopinį tyrimą“, – pasakoja vyriškis.

Žinoma, reikia labai tiksliai laikytis nurodymų paruošiant žarnyną prieš kolonoskopinį tyrimą, tačiau, pasak Remigijaus, tai tikrai nėra sudėtinga. „Man kolonoskopija, be abejo, su nejautra, buvo atlikta Nacionaliniame vėžio institute, puikus visos endoskopuotojų komandos darbas, pašalinti ir ištirti keli polipai, kitas testas – po penkerių metų. Viską išssamiai paaiškino tyrimą atlikusi gydytoja Lina Praleikienė“, – sako Remigijus.

Antroji kliūtis – diagnozės baimė

Ne pirmi metai dalyvaudamas patikros programoje ir patyręs profilaktikos naudą, Remigijus linki visiems, kuriems jau atėjo metas profilaktiškai pasitikrinti, nusiraminti ir susikaupti, nes teigiamas testo rezultatas dar nereiškia ligos diagnozės.

Turbūt didžiausia baimė dalyvauti  programoje yra baimė sužinoti, kad tau vėžys.  Įveikus pirmąją baimę atlikti slapto kraujavimo tyrimą, iškyla kita baimė – atlikti kolonoskopiją, kuri, vis dar daugelio įsitikinimu, bus skausminga ir patvirtinanti ligą.

Būtent baimė nesitirti profilaktiškai ir nuveda prie užleistų storosios žarnos vėžio atvejų, kai liga jau pažengusių stadijų.  Taigi FOBT testas ir kolonoskopija yra pirmieji ir pagrindiniai tyrimai, būtini tam, kad žmonės kuo rečiau išgirstų žinią, jog serga jau išplitusiu vėžiu.

Toliau kalbiname pilvo chirurgą Justą Kuliavą:    

Dalyvauti storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programoje gyventojai vis dar vengia. Išankstinės baimės – kolonoskopijos,  vėžio diagnozės  – tokios didelės, kad žmogus nesugeba įvertinti naudos, kurią jam duoda profilaktinis pasitikrinimas. Patarkite, kaip įveikti baimę?

Iš tiesų pastebime, kad gyventojai vengia dalyvauti profilaktinėse programose. Labai svarbu storosios žarnos vėžį nustatyti kuo anksčiau, dar geriau – kai pakitimai yra ikivėžiniai. Tik laiku atliekama diagnostika leidžia tikėtis geriausių gydymo rezultatų, kartais užtenka tiesiog endoskopijos metu pašalinti polipą, kuris ateityje galėtų virsti vėžiu. Pats FOBT testo atlikimas nėra sudėtingas ar nemalonus, o kolonoskopija šiais laikais atliekama suteikus nejautrą, todėl dėl procedūros pacientas nejaučia didesnio diskomforto.

Ką parodo slapto kraujo išmatose tyrimas? Ar visada skiriamas ir kolonoskopinis ištyrimas?

Šis tyrimas leidžia nustatyti labai mažą kraujo kiekį išmatose, kurio akimi tiesiog nepamatytume, ir taip atrinkti pacientus, kuriems reikalinga kolonoskopija. Esant teigiamam testui kolonoskopija skiriama visada.

Na, ir apie „laimingą loterijos bilietą“ – ko žmogus gali tikėtis, kai anksti diagnozuojamas storosios žarnos vėžys?

Geriausi gydymo rezultatai pasiekiami, kai pakitimai nustatomi ikivėžinės stadijos arba kai vėžys nustatomas kuo ankstyvesnės stadijos – pacientai gali tikėtis visiško pasveikimo.  Šia proga norėčiau priminti, jog Nacionaliniame vėžio institute, jau trečioje gydymo įstaigoje Lietuvoje, atliekamos roboto asistuojamos storosios žarnos vėžio operacijos.  Na, o nustačius ikivėžinius pakitimus juos pašalinti galima net ir atliekant diagnostinę endoskopinę procedūrą.

Gydytoja chirurgė Lina Praleikienė

Nacionalinio vėžio instituto gydytoja chirurgė, endoskopuotoja Lina Praleikienė apie diagnostinę kolonoskopiją:

„Kolonoskopija – tai tyrimas, kai specialiu aparatu endoskopu iš vidaus apžiūrima storoji žarna. Tyrimas laikomas gerybinių ir piktybinių auglių diagnostikos auksiniu standartu. Medicinos mokslo pažanga ir šiuolaikinės technologijos (aukštos raiškos ir virtualus endoskopinis vaizdas, įvairūs dažymo metodai, dirbtinis intelektas, instrumentų tobulinimas ir kt.) leidžia vis tiksliau nustatyti pakitimus ir gydyti ligas.

Daugelį gerybinių auglių, vadinamųjų polipų, iš kurių dažniausiai ir vystosi storosios žarnos vėžys, galima pašalinti kolonoskopijos metu. Pagal prevencinę storosios žarnos vėžio programą atvykstantiems pacientams jų(polipų?) nustatoma daugiau nei 30 procentų atvejų. Procedūra atliekama taikant bendrinę nejautrą, dalyvaujant anesteziologui, todėl pacientas nejaučia skausmo. Institute turime galimybę tyrimui naudoti CO2 dujas, dėl to būna mažesnis nepatogumas po procedūros.

Kad kolonoskopijos rezultatai būtų tikslūs, pacientas turi tinkamai pasiruošti. Tai rimta užduotis, o ne vien specialaus tirpalo gėrimas žarnynui išvalyti. Keletą dienų iki kolonoskopijos būtina laikytis mitybos apribojimų, negalima valgyti termiškai neapdorotų daržovių, vaisių, uogų, sėklų, grūdų, kruopų, riešutų, patariama gerti daugiau skysčių, gali tekti nutraukti kai kurių vaistų vartojimą arba juos pakeisti kitais. Geriausiai žarnynas paruošiamas, kai tirpalai ir skysčiai, skirti žarnynui išvalyti, baigiami gerti likus 2–6 valandoms iki kolonoskopijos. Jeigu tyrimas atliekamas taikant nejautrą, negalima nieko gerti likus dviem valandoms iki skirto laiko.

Kai pacientas tinkamai pasiruošęs tyrimui, įmanoma tiksliau atlikti biopsiją, pašalinti daugumą ikivėžinių polipų, išvengti pakartotinių tyrimų, o svarbiausia – gerokai sumažėja kolonoskopijos komplikacijų pavojus ir jų sunkumas. Geriausi rezultatai pasiekiami, kai žmogus domisi, kokie tyrimai bus atliekami, bendrauja su medicinos personalu.“

Apie patikros programą

Storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa visoje Lietuvoje vykdoma nuo 2014 metų. Dalyvauti Storosios žarnos vėžio prevencinėje programoje kviečiami vyrai ir moterys nuo 50 iki 74 metų (imtinai), kuriems vieną kartą per 2 metus siūloma atlikti slapto kraujavimo testą (FOBT). Jei testo atsakymas neigiamas – pacientas sveikas ir kitą FOBT testą būtina nepamiršti atlikti po dvejų metų.

Jei atsakymas teigiamas – šeimos gydytojas išduos siuntimą kolonoskopijai pas gydytoją specialistą. Kolonoskopija ir, jei reikia, biopsija leidžia objektyviai patvirtinti arba paneigti storosios žarnos vėžio diagnozę. Jeigu diagnozė paneigta, kitą FOBT testą reikia kartoti po penkerių metų.