Dr. Marius Strioga: geležies preparatų derinimas su laktoferinu gali potencialiai padėti suvaldyti lėtinių ligų anemiją

Rubrikos: Diagnostika ir gydymas, Naujienos, Pasikalbėkime

2025-03-06

Dr. Marius Strioga

Anemija – organizmo būklė, kai dėl tam tikrų priežasčių sumažėja hemoglobino ir eritrocitų kiekis. Dažniausiai paplitusi geležies stokos anemija, antra pagal dažnumą – lėtinių ligų anemija. Apie lėtinių ligų anemiją, jos išsivystymo mechanizmus pasakoja laboratorinės medicinos gydytoja Katerina Židonienė, o kaip pasirinkti tinkamą geležies preparatą lėtinių ligų anemijai gydyti – gydytojo onkologo chemoterapeuto dr. Mariaus Striogos komentaras.

Kokia sergamumo anemijomis statistika Lietuvoje?

Remiantis 2023 m. skelbtais Higienos instituto rezultatais, sergančiųjų, kuriems nustatyta  anemijos diagnozė, ir mirusiųjų esant šiai diagnozei skaičius yra 114796.  Pirmoje vietoje tarp jų – geležies stokos anemija. 1000 gyventojų tenka 39,98 sergančiųjų ir mirusiųjų, kuriems užregistruota ši diagnozė.   Lietuvos populiacijos anemijų profilio detalios statistikos nėra. Remiantis literatūros šaltiniais, pasaulyje labiausiai paplitusi geležies stokos anemija, antroje vietoje lėtinių ligų anemija (LLA), kitaip  – antrinė anemija. Žinoma, kad tarp hospitalizuotų pacientų lėtinių ligų anemija pagal sergamumą ja užima pirmąją vietą.

Katerina Židonienė

Sergant kokiomis lėtinėmis ligomis dažniausia išsivysto anemija?

Lėtinių ligų anemiją dažniausiai sukelia įvairios patologinės būklės, kur pagrindinį vaidmenį vaidina lėtinis uždegimas. Tai gali būti lėtinės inkstų, kepenų ir širdies ligos, onkologinės ligos, autoimuninės ligos, tokios kaip Krono, opinis kolitas, raudonoji vilkligė, reumatoidinis artritas, lėtinės infekcijos, tokios kaip bakterinis endokarditas, hepatitas B ir C, ŽIV ir kitos ligos. 2024 metų literatūroje randama duomenų, kad LLA gali pasireikšti ir esant tokioms patologinėms būklėms kaip nutukimas, cukrinis diabetas, sunkios traumos ir kitos būklės, kurios susijusios su ūmine ar lėtine imuninės sistemos aktyvacija.

Kokie mechanizmai sukelia lėtinių ligų anemiją, dar vadinamą uždegimine?

LLA vystosi dėl uždegiminių ligų sukeltos ūminės arba lėtinės imuninės sistemos aktyvacijos. Ši imuninės sistemos reakcija yra vienas iš svarbiausių LLA atsiradimo veiksnių. Ji pasireiškia trimis pagrindiniais patofiziologiniais mechanizmais, tai:

1. Sutrumpėjusi eritrocitų gyvavimo trukmė: lėtiniu uždegimu ar infekcija sergančių pacientų organizme eritrocitai sunaikinami greičiau nei įprasta. Sergančiojo paciento imuninė sistema išskiria daug uždegiminių citokinų, tokių kaip interleukinas-6, naviko nekrozės faktorius alfa ir interleukinas-1, kurie skatina eritrocitų sunaikinimą blužnyje ir kituose organuose. Imuninės ląstelės ardo eritrocitus ir suaktyvėję makrofagai fagocituoja eritrocituose esančią geležį. Šio proceso metu keičiasi imunocitų struktūra, todėl jiems tampa sunkiau išskirti geležį. Taip pagreitinamas eritrocitų pašalinimas iš kraujotakos ir jų gyvavimo trukmė ženkliai sutrumpėja.
2. Geležies apykaitos slopinimas: lėtinių ligų metu organizme padidėja hepcidino, kepenyse gaminamo hormono, kiekis, kuris organizme reguliuoja geležies, gaunamos su maistu, pasisavinimą ir jos sisteminį pasiskirstymą. Hepcidinas susijungia su makrofaguose ir dvylikapirštėje žarnoje esančiu feroportino receptoriumi, taip mažindamas laisvosios geležies kiekį ir jos ekskreciją iš ląstelių į kraujo plazmą. Tokiu būdu apribojamas geležies išsiskyrimas į kraujotaką ir jos prieinamumas periferiniams audiniams, slopinama geležies absorbcija žarnyne, ji sulaikoma makrofaguose bei kepenyse – taip sukeliamas geležies apykaitos sutrikimas. Dėl šios priežasties sumažėja geležies prieinamumas eritropoezei, nors geležies atsargos organizme gali būti pakankamos. Tai veda prie sumažėjusios hemoglobino gamybos ir LLA vystymosi.
3. Sutrikusi kaulų čiulpų reakcija į eritropoetiną: lėtinių ligų metu kaulų čiulpai tampa mažiau jautrūs eritropoetinui – hormonui, kuris stimuliuoja eritrocitų gamybą. Uždegiminiai citokinai, tokie kaip TNF-α ir IFN-γ, skatina eritroidinių pirmtakų ląstelių apoptozę ir dėl šio proceso eritroidinės ląstelės žūva dar prieš subręsdamos, t. y.tapdamos funkciniu eritrocitu, todėl kaulų čiulpuose sumažėja naujų eritrocitų gamyba. Taip pat sumažėja eritropoetino receptorių ekspresijos reguliavimas ir kitų prohematopoetinių veiksnių ekspresija, o tai mažina ir naujų eritrocitų gamybą.

„Specialisto komentaras“

Nacionalinio vėžio centro Medikamentinės onkologijos centro gydytojas onkologas chemoterapeutas dr. Marius Strioga sako, jog pasirenkant tinkamą geležies preparatą LLA gydyti svarbu įvertinti geležies trūkumo priežastis, paciento būklę, geležies pasisavinimo problemas ir šalutinio poveikio riziką.

„LLA atveju geležies pasisavinimas yra dažnai sutrikęs dėl padidėjusio hepcidino kiekio, todėl įprastiniai geležies preparatai ne visada tinkamai pasisavinami. Geležies preparatų derinimas su laktoferinu gali potencialiai padėti spręsti šią problemą. Laktoferinas yra natūraliai organizme esantis geležį surišantis baltymas, priklausantis pernešėjų transferinų grupei. Jis turi labai daug geležies jonų jungimosi taškų (geležies prijungimo geba iki 100 kartų viršija transferino), todėl padeda efektyviau pernešti geležį į ląsteles ir padeda organizmui palaikyti šio svarbaus mikroelemento homeostazę, tokiu būdu reguliuodamas geležies transportavimą į ląsteles bei perdavimą feritino molekulėms, kurios yra pagrindinis geležies sandėlys organizme. Tinkamo geležies preparato pasirinkimas priklauso nuo individualių paciento sveikatos ypatumų, anemijos sunkumo ir pasisavinimo galimybių.

Įprasta geriamoji geležis geriau pasisavinama, jei vartojama nevalgius, tačiau tai gali sukelti virškinimo sutrikimus, tokius kaip pykinimas, skrandžio sudirginimas ir vidurių užkietėjimas. Jei šis šalutinis poveikis pasireiškia, geležį galima vartoti kartu su maistu, tačiau tai sumažins jos pasisavinimą. Manoma, kad vartojant liposominės struktūros geležies preparatus, kurie neturi sąveikos su maistu, rečiau kils virškinamojo trakto sutrikimų ( šie preparatai nedirgina skrandžio, nesukelia pykinimo, nekietina vidurių). Taip pat jau minėto laktoferino vartojimas kartu su geležimi apsaugo žarnyno gleivinę nuo tiesioginio kontaktavimo su aktyvia geležimi, todėl sumažėja šalutinio poveikio tikimybė. Dėl švelnesnio poveikio virškinimo sistemai geležies kompleksai su laktoferinu geriau toleruojami, todėl yra tinkamesni vartoti ilgą laiką. Tai patogu pacientams, kurie turi nuolat papildyti geležies atsargas, tačiau negali toleruoti įprastinių geležies preparatų. Geležies kompleksas su laktoferinu pasižymi efektyvesne geležies absorbcija ir reguliacija, turi apsauginį efektą geležies pertekliaus atveju, todėl tinkamas LLA gydyti. Be to, laktoferinas užkerta kelią geležies sąveikai su maiste esančiais polifenoliais ir fito rūgštimi, kurie cheluoja geležį, taip užtikrindamas geležies geresnį įsisavinimą.

Viena iš pagrindinių LLA priežasčių yra uždegimas, kuris didina hepcidino – geležies apykaitą slopinančio baltymo – lygį. Hepcidinas blokuoja geležies išsiskyrimą iš ląstelių į kraują ir jos pasisavinimą iš žarnyno, todėl geležis kaupiasi audiniuose ir tampa nepasiekiama eritropoezei. Laktoferinas turi priešuždegiminių savybių, slopina uždegiminių citokinų (pavyzdžiui, IL-6) gamybą, o tai gali netiesiogiai mažinti hepcidino lygį. Sumažėjęs hepcidino lygis leidžia daugiau geležies patekti į kraują ir pagerina jos pasisavinimą bei naudojimą raudonųjų kraujo kūnelių gamybai. Todėl pagerėja raudonųjų kraujo kūnelių gamyba – eritropoezė, pailgėja eritrocitų gyvavimo trukmė.

Bakterinės infekcijos metu laktoferinas, surišdamas geležį, slepia ją nuo bakterijų, kurių gyvybinei veiklai  būtina geležis. Be to, laktoferinas veikia ne tik kaip geležį surišanti molekulė, bet ir turi imunomoduliuojančių savybių, kurios gali padėti sustiprinti organizmo atsaką į infekcijas ir uždegiminius procesus. Laktoferinas padeda palaikyti imuninę pusiausvyrą, mažina uždegimą ir veikia kaip barjeras, kuris blokuoja patogenų prisitvirtinimą prie šeimininko ląstelių. Pagrindinis geležies transportavimo baltymas transferinas, pernešantis geležį per kraują į audinius, geriausiai veikia esant šiek tiek rūgščiai ar neutraliai pH aplinkai (iki pH 5,5), tačiau rūgštesnėje terpėje jo gebėjimas išlaikyti geležį silpnėja. Štai kodėl laktoferinas tampa svarbesnis, kai uždegimo metu terpė tampa labiau rūgštinė.

Klinikinėje praktikoje matyti, jog anemijų priežastys įvairios: tai gali būti vitamino B 12, folio rūgšties stoka, gali būti geležies stoka. Kai trūksta geležies, eritrocitai yra mažiukai ir hemoglobino koncentracija juose maža. Kai trūksta vitamino B arba folio rūgšties, eritrocitai yra dideli. Mes, gydytojai chemoterapeutai, pažiūrėję į kraujo tyrimą galime įspėti priežastį. Bet gydant pacientus chemoterapija vien dėl didelio chemoterapijos poveikio kraujodarai eritrocitai gali būti dideli. Jie irgi tampa dideli ir tai viena iš makrocitozės priežasčių. Kai chemoterapijos metu matai anemiją ir didelius eritrocitus, negali žinoti, ar jie yra dideli dėl to, kad trūksta folio rūgšties arba vitamino B 12, ar dėl pačios chemoterapijos. Ir tai gali maskuoti ir geležies trūkumą. Nes jie nebus mažiukai, jie nebus dideli dėl to, kad jiems trūksta geležies. Taigi toks anemijos priežasčių mišinys. Tad preparatas, kuriame yra ir folio rūgšties, ir vitamino B 12, ir geriau pasisavinamos geležies (geležies komplekso su laktoferinu), vienu metu leidžia spręsti visas problemas, dėl kurių dažniausiai gali vystytis anemija. Galima paskirti šį preparatą, o po to atlikti papildomus tyrimus ir aiškintis, kokia tikroji anemijos priežastis.“