Sergant aktyvia onkologine liga maistui tabu nėra: svarbu valgyti ir neprarasti svorio, sako gydytoja dietologė Auksė Gečionienė

Rubrikos: Diagnostika ir gydymas, Naujienos, Praktiniai patarimai

Įvairūs leidiniai mirga antraštėmis apie produktus, kurie skatina onkologines ligas. Atsvarai – publikacijos apie medžiagas, padedančias greičiau sveikti, stabdyti vėžinius procesus. Išleistos knygos, straipsniai, kurių autoriai teigia, kad pasveikti nuo vėžio padeda badavimas, maisto papildai. Tačiau, ar šios žinios pagrįstos mokslo? Ar gali sergantysis vėžiu pasikliauti šiais patarimais? Ar tai nebus gyvybei pavojingas eksperimentas?

Apie tai, kaip koreguoti mitybą susirgus vėžiu ir kokie teiginiai yra moksliniais tyrimais pagrįsta tiesa kalbamės su gydytoja dietologe Aukse Gečioniene.

Gerbiama gydytoja, pradėkime pokalbį nuo to, kad kone kiekvienas žmogus, paklaustas apie produktus, skatinančius onkologines ligas, pirmiausia prisimins frazę „vėžys minta cukrumi“. Ar iš tiesų tai yra moksliniais tyrimais pagrįstas faktas, o gal cukrus jau reabilituotas?

Nėra nė vienos konferencijos, renginio, paskaitos, kurioje nebūtų užduotas klausimas apie cukraus įtaką onkologiniams procesams. Noriu priminti, kad mitas, jog cukrus augina vėžį, atsirado prieš 100 metų. 1921 m. buvo atrasta glikemija (cukraus kiekis kraujyje), ir nustatyta, kad onkologinis procesas į ją reaguoja. Tada mokslininkai suprato, kad navikiniam procesui reikia maisto, ir kad piktybinės ląstelės maitinasi kraujyje plaukiojančia gliukoze. Tačiau tuomet nieko nebuvo žinoma apie insuliną, jo įtaką uždegiminiams procesams, kasos veiklą. Taip suSIformavo ir iki šių dienų išliko nuomonė, kad vėžys minta cukrumi. Ir nors cukrus per šimtą metų reabilituotas nė kartą, mitas, kad jis skatina onkologines ligas, vis tiek dar gajus.

Naujausias tyrimas, reabilitavęs cukrų, atliktas prieš metus. 2019 m. paskelbti didelės apimties tyrimo, kuriame dalyvavo vėžiu sergantys ir parenterinę mitybą (intraveninis maitinimas, kai ligonis maitinamas per veną, apeinant virškinamąjį traktą) gaunantys ligoniai, rezultatai. Visi tyrimo dalyviai buvo suskirstyti į dvi grupes. Viena grupė ligonių gavo būtiną baltymų, riebalų kiekį, kitai – prie šios mitybos papildomai skirta gliukozė. Tyrimo rezultatai parodė, kad nė vienoje grupėje onkologinio proceso paspartėjimas nebuvo stebėtas. Tačiau stebėti kiti teigiami organizmui poveikiai pacientams, kuriems buvo lašinama gliukozė: jų inkstų veikla, kitų medžiagų pasisavinimas ir raumenų išsaugojimas buvo geresnis.

Taigi daugybė mokslinių tyrimų skelbia, kad onkologiniams pacientams, kurie neserga cukriniu diabetu, kuriems nėra nustatytas prediabetas, gliukozė yra reikalinga: ji ne tik nespartina vėžinio proceso, priešingai – pagerina bendrą organizmo būklę, padeda išsaugoti raumenų masę. Tiek sveiko, tiek sergančiojo onkologine liga žmogaus organizme gliukozės koncentracija svyruoja tam tikrose ribose, yra reguliuojama insulino. Valgysime saldumynus, pilno grūdo duoną, daržoves ar vaisius – vis tiek kraujyje gliukozė neviršys savo normos ribų ir vėžinės ląstelės sugebės ją pasiimti. Visiškai atsisakius cukraus ir jų turinčių produktų, gliukozę organizmas pagamins iš sudėtinių angliavandenių, riebalų ir baltymų. Todėl mažinti cukraus vartojimą būtina tik tiems pacientams, kurie serga cukriniu diabetu, kuriems cukraus koncentracija kraujyje kyla ir sunkiai koreguojama. Visiems kitiems rekomenduojama nepersistengti vienu kartu suvalgyti didelio saldumynų kiekio, bet iš mitybos kelių gabalėlių šokolado ar mėgstamo pyrago tikrai nereikia išbraukti.

Kitas produktas, kuris dažnai minimas, kaip skatinantis vėžį, yra raudona mėsa, nes ji sukelia uždegimą. Kokie yra naujausių tyrimų duomenys šiuo klausimu?

Sakoma, kad vėžys suėda žmogų. Iš tiesų, taip ir yra: vėžys sukelia uždegiminį procesą, kurio metu piktybinėms ląstelėms lengviau pasisavinti baltymus iš raumenų, sveikų ląstelių. Uždegimas vėžiui reikalingas, nes taip jam lengviau egzistuoti, plisti, „bėgioti“ po kūną, „sėti“ savo metastazes.

Raudonos mėsos žala siejama su uždegiminio proceso palaikymu. Šio produkto įtaka vėžiui plačiai tyrinėta, atlikta daug tyrimų, kurių bendra išvada – dideli raudonos mėsos kiekiai sunkiau virškinami, todėl daugiau jų apykaitos produktų lieka organizme ir tai turi įtakos uždegimui. Tačiau 2017 m. japonų mokslininkų atliktas tyrimas (Takayama studija), stebėjęs 30 tūkst. japonų 16 metų, kurių mityba vis labiau panašėjo į vakarietišką, reabilitavo raudoną mėsą. Tyrėjai paskelbė, kad raudona mėsa nėra pagrindinis faktorius, kuris sukelia ar palaiko onkologinį procesą. Su onkologinio proceso spartėjimu daugiau susiję priedai, dedami į perdirbtą mėsą ir mėsos apdirbimo būdai (kepimas aukštoje temperatūroje, kepimas ant grotelių, rūkymas ir pan.), bet ne pati raudona mėsa. Tą patį 2019 m. patvirtino ir 12 metų trukęs tyrimas JAV, stebėjęs daugiau nei 100 tūkst. žmonių.

Kalbant apie mitybą ir maisto įtaką, visada pabrėžiu, kad kone svarbiausias veiksnys yra saikas. Tiek cukraus, tiek raudonos mėsos, tiek apskritai visų, net ir sveikų produktų, reikėtų valgyti saikingai. Per dieną suvalgę vieną bandelę ar porciją raudonos mėsos, tikrai vėžio nepaspartinsime. Tačiau jeigu tai yra vyraujantys produktai, kurių valgoma 3-4 kartus per dieną, onkologinės ligos tikimybė didėja. Ypač jeigu tarp dažnai vartojamų produktų yra rūkyti mėsos gaminiai ar kitas ilgo tinkamumo vartoti perdirbtas maistas.

Paminėjote rūkytus gaminius. Koks dar maistas turėtų būti tabu onkologiniam ligoniui? Kaip dėl pieno?

Reikėtų vengti transriebalų, t.y. margarino ir kitų sukietintų aliejų. Jų yra įvairiuose miltiniuose gaminiuose, pyraguose, sausainiuose, kurie gaminami pramoniniu būdu. Taip pat įvairių rūkytų, neaišku kokiame tirpale mirkytų, pvz., dūmo skonio, ir pan. gaminių. Su šiais produktais nėra atlikta daug mokslinių tyrimų, tačiau visų jų rezultatai skelbia, kad papildomos medžiagos, kurios dedamos, kaip priedai (nitritinė druska, įvairūs nenatūralus konservantai, kurie leidžia išlaikyti gaminį kuo ilgiau arba suteikti jam skonio) prisideda prie onkologinių procesų. Onkologiniam ligoniui reikėtų rinktis natūralesnį maistą. Mėsą geriau išvirti ar iškepti orkaitėje ir dėti ant sumuštinio vietoje dešros. Vengti pyragaičių, sausainių, kurie galioja metus laiko. Geriau pačiam išsikepti pyragą.

Pieno vartojimo klausimu pasaulis susiskaldė į dvi dalis. Vieni sako, kad pieną vartoti sveika, siūlo atsižvelgti į prancūzus, italus, kurie valgo daug pieno produktų, sūrių ir šiose šalyse sergamumas onkologinėmis ligomis nėra didesnis negu tų, kur pieno vartojama mažiau. Kiti skelbia, kad daug pieno vartoti nenaudinga. Žala siejama su tuo, kad piene yra daug gyvulio (karvės, ožkos) hormonų, ir tai gali turėti įtakos žmogaus hormonų balansui, paskatinti uždegimą. Apskritai pieno produktai yra linkę skatinti uždegimą, ypač jeigu pienas perdirbtas, pasterizuotas, homogenizuotas, t.y. pagamintas taip, kad neprarūgtų porą savaičių. Toks pienas patekęs į organizmą yra sunkiai virškinamas, todėl baltymai kartu su riebalais patenka iš virškinimo trakto tiesiai į kraujotaką, ir tai skatina uždegimą. Todėl, jeigu yra galimybė, rekomenduojama gerti neperdirbtą pieną ar rūgpienį, valgyti natūralią varškę, pirktą iš patikimų  ūkininkų. Ilgo tinkamumo vartoti pieno produktais geriau nepiktnaudžiauti.

Daug diskusijų sukelia badavimo tema. Nuolat pasirodo publikacijos šia tema, pvz., išleista britės Janes McLelland knyga „Kaip badu numarinti vėžį“. Kokia Jūsų nuomonė apie badavimą? Ką sako moksliniai tyrimai?

Nuo 2005 m. JAV atlikto  tyrimo, kuris paskelbė (pirmojo etapo pabaigos straipsnis publikuotas autoritetingame leidinyje „English Medical Journal“), kad badaujant 3 dienas (geriant tik vandenį) atsinaujina visa imuninė sistema, t.y. senosios imuninės ląstelės miršta, pasigamina naujos, kurios daug veiksmingiau kovoja su vėžiu, vis atsiranda pavienių nedidelės apimties tyrimų, rodančiu neilgo badavimo naudą. Tačiau tvirtų, pagrįstų mokslu įrodymų apie trumpalaikį badavimą vis dar nėra. Užtat pagrįstų duomenų apie lėtinį badavimą, t.y. trunkanti ilgiau nei 3 dienas, gausu, nes toks badavimas pavojingas pacientui.

2015 m. atliktas plačios apimties tyrimas su 11 000 žmonių (L. Martin ir kt.). Dalyvavo įvairūs ligoniai, nebuvo ribojimų dėl vėžio lokalizacijos, stadijos, lyties, gydymo būdo. Buvo vertinama kūno masė onkologinės ligos nustatymo dieną ir po 3 mėn. Šio nepriklausomo tyrimo rezultatai parodė, kad pacientų, turėjusių viršvorio ir po 3 mėn. išlaikiusių tą patį svorį, išgyvenamumas buvo 5-15 kartų didesnis, palyginti su tais pacientais, kurie buvo normalaus kūno svorio ir per tris mėnesius neteko 1–5 kg. Taigi buvo įrodyta, kad kiekvienas kilogramo praradimas, nepriklausomai nuo kitų faktorių, trumpina onkologinio paciento išgyvenamumą. Pvz., gerklės vėžio atveju, šį tikimybė skyrėsi net 11 kartų: pacientų, kurie nenumetė nė kilogramo, vidutinis išgyvenamumas buvo 79 mėn., o per 3 mėn. netekusių 5–7 kg – tik 7 mėn.

Kodėl taip neigiamai veikia svorio kritimas?

Kiekvienas prarastas kilogramas mažina raumenų masę. Jau minėjau, kad sergant vėžiu organizme vystosi uždegimas, kuris palengvina baltymų atpalaidavimą iš raumenų. Todėl, sergant vėžiu, nyksta raumenys ir pacientui tampa sunkiau atsigauti, atkurti imuninę sistemą ir kovoti su vėžiu. Reikia žinoti, kad raumenys yra ne tik rankose ar kojose. Raumenys yra ir širdis, plaučiai, žarnynas. Visi raumenys vienu metu lygiagrečiai nyksta visame organizme: silpnėja tiek rankų-kojų (žmogus jaučiasi vis silpnesnis), tiek širdies (didėja širdies nepakankamumas), plaučių (sunkėja kvėpavimas), žarnyno (sunkiau virškinamas maistas, silpnėja bendras imunitetas) raumenys. Taigi raumenis išsaugoti labai svarbu. Po chemoterapijos dažnai vargina širdies ligos, dedami širdies stimuliatoriai. Tačiau širdies veiklos blogėjimą nulemia ne vien tai, kad chemoterapija yra kardiotoksiška, o ir tai, kad dėl nepakankamos mitybos nyksta širdies raumens masė. Todėl pacientui būtina valgyti, ypač aktyvaus gydymo, atsistatymo metu, kad tik nebūtų prarastas nė vienas kilogramas. Tai veikiausiai vienintelė situacija, kai nedidelis antsvoris būna naudingas, ir yra gelbstintis faktorius. Išgyvenimo tikimybė daug didesnė žmogaus, kurio kūno masės indeksas (KMI) yra 28, palyginti su tuo, kurio KMI yra 20.

Kalbėjome apie tai, kokie produktai žalingi sergant vėžiu. Prašome pavardinkite, kokios medžiagos naudingos ir gali padėti greičiau atsigauti, sveikti, mažinti gydymo šalutinius poveikius, galbūt stabdyti piktybinį procesą?

Onkologiniams ligoniams svarbus pakankamas baltymų kiekis, padedantis išlaikyti raumeninį audinį. Pagrindiniai jo šaltiniai – mėsa, paukštiena, žuvis, kiaušiniai, riešutai, ankštinės daržovės. Taip pat jiems naudingi tie produktai, kurie mažina uždegimą ir didina apetitą. Uždegimą mažina įvairūs natūraliai užauginti vaisiai, daržovės. Taip pat omega-3 riebiosios rūgštys, kurių yra šaltųjų jūrų žuvyse – lašišoje, silkėje, sardinėse, tune ir ančiuviuose).

Kita medžiaga, į kurią turėtų atkreipti dėmesį sergantieji onkologine liga, yra natūralus antioksidantai – polifenoliai. Tačiau svarbu žinoti, kad antioksidantų yra įvairių, pvz., vitaminas C taip pat antioksidantas, bet jo aktyvaus gydymo metu vartoti negalima, nes jis mažina gydymo efektyvumą.

Mokslo įrodyta, kad polifenoliai prisideda prie apetito didinimo, uždegimo mažinimo, geresnės savijautos ir gydymo rezultatų. Onkologiniams ligoniams svarbiausi yra du polifenoliai – resveratrolis ir kurkuminas. Jie yra ir labiausiai mokslo ištirti, ir turintys daugiausia įrodymų. Šie polifenoliai stiprina chemoterapijos poveikį (veikia sinergiškai), slopina jos pašalinius poveikius ir toksiškumą, didina apetitą (labai svarbu, kai pacientui nesinori valgyti), mažina uždegimą (taip apsaugo raumenis ir imuninę sistemą). Kurkumino yra ciberžolės šaknyse, o resveratrolis randamas kakavoje, vyne, raudonosiose vynuogėse, šaknyse, lapinėse daržovėse.

Kodėl sergant vėžiu nepakanka vien vartoti maisto produktų, kurių sudėtyje yra polifenolių?

Norint pasiekti terapinį poveikį, reikėtų vartoti didžiulius produktų, kuriuose yra polifenolių, kiekius. Pvz., vyno reikėtų išgerti 21 l kasdien, o ciberžolių prieskonių suvalgyti ne vieną šaukštelį, kuris gali sukelti viduriavimą, galvos skausmą ir kitus dėl didelio suvartoto kiekio pasireiškiančius šalutinius reiškinius.

Kita problema, kad maiste esantys polifenoliai blogai pasisavinami. Kurkuminas yra unikalus ir daug žadantis polifenolinis junginys, tačiau jis mažai tirpus vandenyje ir žarnyne labai blogai pasisavinamas. Su maistu pakliuvęs į virškinamąjį traktą, kurkumino į kraują patenka vos keli procentai, o patekusioji dalis kepenyse greitai suskaidoma į kitus junginius, todėl pagardinus maistą prieskoniu, turinčiu kurkumino, kraujyje dažniausiai randami tik šios medžiagos pėdsakai.

Resveratrolis žarnyne ir kepenyse per 30 min. paverčiamas į prasčiau panaudojamas ir tirpias (pašalinamas su šlapimu) gliukuronato ir sulfato formas. Todėl žmonės iš resveratrolio pasisavina 7,9 proc., o šlapime nustatoma 24,6 proc. suvartotos ir nepanaudotos teigiamam poveikiui dozės (Soleas et al., 2001, Journal of Chromatography B). Resveratrolis sunkiai kaupiasi audiniuose (nėra ilgalaikių atsargų) (Asensi et al., 2002, Free Radical Biology & Medicine). Tačiau Lietuvos mokslininkai rado sprendimo būdą: panaudodami naujausias farmacijos technologijas sukūrė efektyvaus pasisavinimo abiejų polifenolių formą.

Ką svarbu žinoti renkantis maisto papildą? Ar aktuali jo forma?

Onkologiniams ligoniams rekomenduoju gerti mikrokapsuliuotus polifenolius skysta forma, kuri Lietuvos mokslininkų pagaminta taip, kad nedirgintų skrandžio ir pasisavintų žarnyne. Šiandien naujausios technologijos leidžia sukurti itin veiksmingus preparatus, pvz., į vieną mikrokapsulę sudėti kurkuminą ir resveratrolį kartu. Šios pažangios medžiagų pernašų sistemos – mikrokapsulės – dėka yra išsaugomos visos veikliosios resveratrolio ir kurkumino medžiagos. Naujausių technologijų dėka skysta polifenolių forma pasisavinama net iki 6 kartų geriau ir pasižymi pailgintu veikimu (lėtai atpalaiduojama forma kraujyje). Įrodyta, kad skystos mikrokapsuliuotos polifenolių formos pasisavinimas prilyginamas injekcijoms į veną.

Mikrokapsuliuotų papildų sudėtyje esantys kurkumino ir reveratrolio kiekiai atitinka rekomenduojamus tyrimuose, tai užtikrina jų veiksmingumą ir rezultatą. Šis papildas, kaip minėjau, gerina apetitą, turi sinerginį poveikį, palaiko raumenų masę ir mažina uždegimą. Skystas polifenolių formas galima vartoti chemoterapijos metu ir po spindulinio gydymo. Taip pat jų reikia nepamiršti ir po aktyvaus kitokio priešvėžinio gydymo – organizmui stiprinti ir greičiau sveiti.

Kodėl svarbu, kad sergant onkologine liga mityba būtų visavertė? Kaip mitybos nepakankamumas atsiliepia gydymui, sveikimui, išgyvenamumui? Kokie yra tyrimų duomenys?

Europos ir JAV enterinės ir parenterinės mitybos draugijos (ESPEN ir ASPEN), kurios remiasi tik mokslinių tyrimų rezultatais, skelbia, kad viena pirmųjų ir svarbiausių rekomendacijų sergant onkologine liga yra nesilaikyti jokių ribojančių dietų. Labai svarbu nenumesti svorio. Taip pat – užtikrinti didesnį nei įprastą kalorijų kiekį, kad per dieną žmogus gautų bent 30 kcal 1 kg kūno svorio. Maistas turėtų būti baltyminis, t.y. ne mažiau nei 1–1,5 g baltymų 1 kg kūno svorio, t.y. kone dvigubai daugiau nei rekomenduojama nesergant vėžiu. Baltymų reikia daug, kad, kaip jau ne kartą minėjau, apsaugotume raumenų masę nuo nykimo.

Dėkojame už pokalbį.

 

Parašykite mums

Rekvizitai

VŠĮ Viktorijos leidyba

Įmonės kodas : 125011888

redaktorius@onkologopuslapiai.lt