Tarp 2 proc. pasaulio mokslininkų: chirurgas, kuris tyrimus perkelia prie paciento lovos ir kuris norėtų, kad užaugtų nauja karta tyrėjų

Rubrikos: Diagnostika ir gydymas, Naujienos, Pasikalbėkime

2026-10-20

Doc. dr. Audrius Dulskas

Nacionalinio vėžio centro Chirurginės onkologijos centro vadovas, chirurgas onkologas ir koloproktologas, Vilniaus universiteto docentas, mokslininkas Audrius Dulskas jau penktus metus iš eilės patenka į Stanfordo universiteto ir leidyklos „Elsevier“ sudaromo pasaulio 2 proc. įtakingiausių mokslininkų sąrašą. Chirurgijos srityje jis užima 1455-ą vietą pasaulyje. Kalbėjomės apie tai, kaip studento smalsumas virsta kryptingu moksliniu darbu, kodėl tyrimai turi pasiekti paciento lovą ir kas laukia medicinos, kurioje vis didesnį vaidmenį atlieka dirbtinis intelektas.

Pirmiausia – sveikiname. Ką Jums reiškia šis pripažinimas?

Ačiū. Mažiausiai jį vertinu kaip asmeninį apdovanojimą. Tai ženklas, kad darbas, kurį dirbame Lietuvoje, yra matomas ir cituojamas pasaulyje. Mokslas šiandien nebe vieno žmogaus veikla – už kiekvienos publikacijos stovi komanda: kolegos chirurgai, onkologai, radioterapeutai, radiologai, slaugytojai, studentai, rezidentai, doktorantai. Taigi tai daugiau mūsų visų bendro darbo įvertinimas.

Džiugina ir tai, kad sąrašas sudaromas pagal objektyvius cituojamumo rodiklius. Kai tavo straipsnius skaito ir jais remiasi kolegos kitose šalyse, supranti, kad tavo klausimai reišmingi ne tik tavo klinikai.

Kaip prasidėjo Jūsų kelias moksle?

Susidomėjau mokslu dar studijų metais. Labai daug davė Širdies chirurgijos būrelio veikla – ten pirmą kartą pamatėme, kad chirurgija yra ne tik technika operacinėje, bet ir nuolatinis klausimas „kodėl?“. Skaitydavau pranešimus Studentų mokslinės draugijos būreliuose, mokiausi formuluoti hipotezę, rinkti duomenis ir svarbiausia – prisistatyti juos auditorijai.

Vienas ryškiausių to meto prisiminimų – kartu su kolega užimta antroji vieta plenarinėje sesijoje Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Taip pat skaitėme pranešimą tarptautinėje studentų konferencijoje Berlyne. Tai buvo pirmoji pažintis su tarptautine moksline bendruomene ir supratimas, kad su savo idėjomis galime drąsiai išeiti už Lietuvos ribų.

Rezidentūra – intensyvus laikas. Kaip pavyko derinti klinikinį darbą ir mokslą?

Būtent rezidentūroje koncentravausi į klinikinius tyrimus. Mane visada labiausiai traukė principas from bench to bed – kai tyrimo rezultatas nelieka straipsnyje, o realiai pakeičia, kaip gydome ar prižiūrime pacientus.

Geras pavyzdys – kavos vartojimas po žarnyno operacijų. Klausimas atrodo labai paprastas, bet pooperacinis žarnyno veiklos atsistatymas ir gal tiksliau jo lėtesnis atsistatymas yra rimta problema: jis ilgina hospitalizaciją, didina komplikacijų riziką ir kainą. Ištyrėme, ar kava gali paskatinti greitesnį žarnyno funkcijos atsistatymą, ir gautus rezultatus įdiegeme į praktiką. Toks sprendimas yra pigus, prieinamas ir pacientams malonus. Man tai buvo svarbi pamoka: geriausi tyrimai dažnai gimsta iš kasdienių klinikinių klausimų.

Kokiomis kryptimis šiandien dirba Jūsų komanda?

Pagrindinė mūsų ašis – paciento gyvenimo kokybė. Onkologinėje chirurgijoje ilgą laiką svarbiausia buvo pašalinti naviką ir pailginti išgyvenamumą. Tai ir toliau svarbiausia, tačiau šiandien vis daugiau pacientų pasveiksta, todėl kyla klausimas – kaip jie gyvena po gydymo? Daug dirbame su funkciniais sutrikimais po tiesiosios žarnos vėžio operacijų, ieškome būdų juos prognozuoti, sumažinti ir veiksmingai gydyti.

Antroji kryptis – virtualios ligoninės konceptas. Pacientas nebūtinai turi ilgai gulėti stacionare, kad būtų saugus. Jei turime patikimas stebėsena grindžiamas priemones, dalį priedžiūros galima perkelti į namų aplinką.

Tai tiesiogiai susiję su trečiąja kryptimi – ankstyva komplikacijų diagnostika naudojant išmaniuosius nešiojamus įrenginius. Širdies ritmas, aktyvumas, miegas ir kiti nuolat registruojami rodikliai gali signalizuoti apie komplikaciją anksčiau, nei pacientas pajunta simptomus ar atvyksta pas gydytoją. Ankstesnė diagnozė reiškia mažiau sudėtingas intervencijas ir geresnes baigtis.

Ir ketvirtoji – dirbtinio intelekto taikymas medicinoje. DI padeda apdoroti didelius duomenų kiekius, atpažinti dėsningumus, kurių žmogus nepastebėtų, ir personalizuoti gydymą. Tačiau visada pabrėžiu: DI yra įrankis gydytojui, o ne jo pakaitalas. Sprendimus ir atsakomybę prisiima žmogus.

Taip pat daug dirbame ir paciento paruošimo operacijai srityje – prereabilitacijoje. Bandome visus pacientus paruošti „maratonui“, tai yra operaciniam laikotarpiui. Tyrimai rodo, kad tokia fizinė veikla gali sumažinti pooperacinių komplikacijų skaičių, reikšmingai sutrumpinti gulėjimo ligoninėje trukmę.

Daug kalbate apie komandą. Kas ją sudaro?

Man komanda yra svarbiausias dalykas. Joje auga studentai, rezidentai, doktorantai ir podoktorantūros stažuotojai. Man labai svarbu, kad jaunas žmogus galėtų pradėti nuo smalsumo, kaip kadaise pradėjau aš – būrelyje, nuo pirmojo pranešimo – ir palaipsniui augti iki savarankiško tyrėjo.

Stengiamės, kad kiekvienas turėtų savo klausimą, savo projektą ir galimybę jį pristatyti tarptautinėje erdvėje. Kai matai, kaip studentas po kelerių metų pats vadovauja tyrimui ar rašo paraišką projektui, tai yra didesnis džiaugsmas nei bet koks reitingas.

Kaip vertinate Lietuvos mokslininko galimybes konkuruoti tarptautiniu mastu?

Galimybės yra, ir jos auga. Esame maža šalis, bet tai gali būti pranašumas: greitai susitariame, lančiai bendradarbiaujame, galime būti greiti. Svarbiausia – neužsidaryti. Dalyvavimas Europos draugijose, tarptautiniuose tinkluose ir bendruose projektuose atveria duris, kurių vieni neatidarytume.

Kita vertus, mokslui reikia laiko ir infrastruktūros. Gydytojas, dirbantis pilnu krūviu klinikoje, mokslą dažnai daro vakarais ir savaitgaliais. Jei norime daugiau tarptautinio lygio rezultatų, reikia sudaryti sąlygas klinikiniams tyrėjams: dedikuoto laiko, duomenų infrastruktūros, tyrėjų koordinatorių.

Ką patartumėte studentui, kuris dar tik svarsto, ar verta įsitraukti į mokslą?

Pradėti anksti ir nebijoti klysti. Pirmas pranešimas nebus tobulas, pirmas straipsnis gali būti atmestas – tai normalu. Svarbu rasti mentorių ir komandą, prisijungti prie būrelio, užduoti klausimus. Ir neatskirti mokslo nuo klinikos: geriausios idėjos ateina iš pacientų, kuriuos matai kasdien.

Ir paskutinis klausimas – kur matote save ir komandą po penkerių metų?

Norėčiau, kad mūsų tyrimai dar labiau taptų kasdiene praktika – kad išmanioji stebėsena, nuotolinė priedžiūra ir DI įrankiai būtų ne pilotiniai projektai, o standartas, prieinamas kiekvienam pacientui Lietuvoje. Ir kad komandoje užaugtų nauja karta tyrėjų, kurie po kelerių metų patys atsidurtų tokiuose sąrašuose. Tai būtų tikrasis pripažinimas.