Vilties namuose plaka tikinčios stebuklu širdys
Autorius: Irena Bujanauskienė
Rubrikos: Pasikalbėkime
2018-01-04
Pagrioviai dar buvo snieguoti, medžiai – nuogi ir sušalę. Bet pavasaris jau atėjo. Parskrido gervės, klykaudamos nulėkė ieškodamos savų namų.
Dar po dienos parskrido gandras.Suko ratus, dairėsi vietos savai gūžtai, taip atsargiai rinkosi, ilgai suko ir pagaliau nutūpė ant aukšto stulpo.
Matyt ten neš savo šeimos turtą. Gyvenimas tarsi ir vėl prasidėjo iš naujo.
Nieko neskaudėjo, nebuvo jokios nuojautos. Medikai pasiuntė planinei apžiūrai. Irma lyg ir nenoromis nuėjo pasitikrinti. Nemėgo gydymo įstaigų, baltų chalatų.Visa tai jai kėlė nepaaiškinamą baimę. Bet pakluso šeimos gydytojai ir … neapsiriko. Mamogramoje matėsi nekviesta bėda. Gydytojos būta išmintingos. Supratusi, kad Irmai šokas, kiek galėdama nuramino, o tada pasiuntė konsultuotis į Nacionalinį vėžio institutą. Va, nuo tos dienos Irmos gyvenimas skilo tarsi molio lipdinys, kurį kažkas neatsargiai nuvertė nuo lentynos.
Vyras, iki tol buvęs jautrus ir supratingas žmogus, sužinojęs diagnozę teištarė „nefantazuok“ ir išvyko į ilgalaikę komandiruotę kiton valstybėn. Paprasčiau tariant pabėgo nuo rūpesčių, nemalonumų ir, žinoma, nuo ašarų. Irma liko viena su savo baimėm, liga, nežinomybe ir neapsakoma nuoskauda.
…Visgi tyrimai buvo atlikti, išvados padarytos, operacijos diena paskirta.
…Į gydymo įstaigą Irma atvyko viena. Gal likimas buvo teisingas ir dosnus, o gal begalinė širdgėla atliko savo darbą, bet Irma pateko į gerbiamo profesoriaus chirurgo onkologo Valerijaus Ostapenko rankas. Gydo ne tik skalpelis, bet ir žodis, šypsnis, įkvėptas pasitikėjimas gydytoju ir savimi. Operacija puikiai pavyko. Ir visada skubantis, visur pusiaubėga po ligoninę vaikštantis, nuolat operuojantis, konsultuojantis specialistus ir ligonius profesorius kasdien spėdavo aplankyti savo operuotuosius. O jei jis tik žinotų, kiek vilties, tikėjimo ir gerumo jis atnešdavo kiekvienu savo vizitu.
…Po operacijos praėjus penketui dienų, Irma sėkmingai parvažiavo savo automobiliu, kirsdama pusę Lietuvos teritorijos. Vėliau viskas kaip ir visiems onkologiniams ligoniams: chemoterapija, spindulių terapija ir begalinis organizmo nuovargis. Tada Irma pateko pas gydytoją onkologę Audronę Lukšytę. Tabletės tapo kasdienine dienos norma, o kiekvienas vizitas pas daktarę – vilties ir tikejimo gera baigtimi porcija.
…Praėjo treji metai, ir, jautusi jėgų antplūdį, palaikoma gydytojų, Irma sužinojo, kad žymuo, rodantis kraujuje padaugėjusių vėžinių ląstelių kiekį staiga šoktelėjo aukštyn. Gydanti gydytoja ilgai netruko – kai visi galimi tyrimai buvo atlikti ir rezultatų nedavė, ji Irmą nusiuntė į Branduolinės medicinos skyrių, vadovaujamą gydytojo radiologo Sigito Tiškevišiaus. Nežinančiam, nemačiusiam – tai skyrius, kuris tarsi paslapties apgobtas. Ir Irma nerimavo. Jau žinojo, kad procedūra truks apie ketvertą valandų, kad kažką neįprasto darys, tačiau nežinia ką. Baimės išsisklaidė, kai ji pateko į radiologijos technologių Jolantos Semionovos ir Vitalijos Gaidelienės rankas. Dievas lėmė, kad tai, ko taip bijojo Irma, nepasitvirtino. Toliau apie gydymo eigą spręs daktarė Audronė Lukšytė. Gerų žmonių ištarti žodžiai, prisilietimai, padrąsinimai padėjo Irmai atrasti jėgų tikėti, kad nugalės.
Šis pasakojimas ne apie konkrečią ligą, bet apie tai, kad, užpuolus jai, žmogui padeda daugybė medikų, kartais mes net neįtariam kiek. Juk niekas, nesuskaičiavo, kiek slaugytojų, laborantų, pagalbinio personalo ir net ne medikų dalyvauja procese, kurį vadinam pagijimu, o dar kitaip viltimi. Juk visi į šią įstaigą ateina išsigandę, prislėgti, kartais net pikti. O išeinam vieni daugiau, kiti mažiau paguosti, nuraminti, pasveikę. Tai Vilties ir pasitikėjimo namai, kuriuose mūsų sveikatai aukojami naujausi atradimai, geriausi medicininiai pasiekimai ir dažnai labiau už vaistus gydantis žodis.
Po žiemos visada ateina pavasaris. Po skausmo –- palaima. Gyvenimas tęsis su mumis ir po mūsų…
