Iš mozaikų ir vitražų

Rubrikos: Pasikalbėkime

Nacionalinio vėžio instituto Gailestingumo motinos koplyčios kapelionas Algirdas Šimkus kalba apie tai, kas žmogui buvo aktualu prieš daugybę amžių, yra labai svarbu šiandien ir be ko žmonija negalės gyventi ateityje – be apie žmonių tarpusavio sugyvenimą.

Na, turbūt per daug nesuklysiu sakydamas, kad žmones visais laikais domina, kaip sugyventi su pačiu savimi, su kitais ir su Dangumi. Iš šito domesio pamažu radosi filosofija – meilė išminčiai, kuri nebūtinai turi būti surašyta mokslinguose traktatuose. Kartais vienas kitas taiklus, daugelio patirčių pagimdytas žodis padeda labiau nei ilgos storų tomų studijos bandant suprasti. Bet niekas neišdygsta, kaip sakoma, lygioje vietoje; gerus dalykus daigina supratimas, kad kai kas yra kreiva ir ištiesintina.

Svarbūs dalykai yra svarbūs visais laikais ir visose geografinėse platumose. Mikės Pūkuotuko pasakymą – Vieni turi proto, o kiti neturi, ir viskas – galima rasti, tik poetiškiau išreikštą, Senojo Testamento Patarlių knygoje, sudėliotoje V a. prieš Kristų pradžioje: Nors grūstuvėje sutrintumei kvailį grūstuvu drauge su grūdais, kvailumo iš jo neišvarysi.

Toje pačioje Patarlių knygoje parašyta: Lygiai kaip vanduo atspindi veidą, taip vieno žmogaus širdis atspindi kitą.Stebėtinai panašią įžvalgą galima atpažinti šiuolaikinės turkų rašytojos E. Shafak knygoje Keturiasdešimt meilės taisyklių, pasakojančioje XIII a. sufijo Šamso iš Tabrizo istorijas: Tai, kaip regime Dievą, yra atspindys to, kaip regime save. Jei išgirdus Dievo vardą pirmiausia kyla baimė ir kaltinimai, tai reiškia, kad mumyse prisikaupė per daug baimės ir kaltinimų. Jei Dievą matome kupiną meilės ir užuojautos, tokie esame ir mes patys. Tokia pirmoji meilės taisyklė.

Na, o žydai chasidai mėgdavo kartoti: Kad galėtum garbinti Dievą, reikia mylėti gyvenimą; reikia mylėti gyvenimą, kad ir koks jis būtų.

Taigi be ilgų gražbylyščių ir išvedžiojimų (ir, žinia, be jokios sistemos) pateikiu vieną kitą posakį, įžvalgą, citatą ne tiek dėl jų gražumo, kiek dėl jų praktinės naudos kitą sykį gan painioje ir sudėtingoje kasdienybėje. Na, o kad didžioji dalis – Šamso iš Tabrizo meilės taisyklės, tai tik dėl to, kad porą šimtmečių vėliau už Šamsą šventasis Kryžiaus Jonas Ispanijoje rašys: „Kur nėra meilės, įdėkite meilės ir gausite meilės“.

Šešioliktoji meilės taisyklė sako: Lengva mylėti tobulą Dievą, nes jis neturi ydų ir yra neklystantis. Daug sunkiau mylėti žmones su visais jų netobulumais ir trūkumais. Atmink – pažinti galima tik tai, ką įstengi pamilti. Be meilės nėra išminties. Jei neišmoksime mylėti Dievo kūrinijos, negalėsime nei tikrai mylėti, nei tikrai pažinti Dievo.

O trečioji meilės taisyklė tokia: Dievą galima tyrinėti visame pasaulyje ir kiekviename jo daikte, nes Dievas neuždarytas tik mečetėse, sinagogose ar bažnyčiose. Bet jei tau tebereikia žinoti, kur Jo būstas, ieškok vienintelėje vietoje: tikrai mylinčio žmogaus širdyje.

Antroji: Kelias į Tiesą – tai širdies, o ne proto darbas. Tegu tave pirmiausia veda širdis! Ne protas. Sutik ir iškviesk į dvikovą savo nafs [apgaulinga, netikra savastis], galiausiai ją įveik širdimi. Pažinęs savo ego, galėsi pažinti ir Dievą.

Septynioliktoji: Tikrasis purvas slypi viduje. Visa kita lengva nusiplauti. Yra nešvaros, kurios nenuplausi tyru vandeniu: tai neapykantos ir dviveidiškumo dėmės, teršiančios sielą. Kūną galima išvalyti susilaikymu ir pasninku, bet širdį apvalys tik meilė.

Devynioliktoji: Jei nori, kad aplinkiniai su tavimi elgtųsi kitaip, pirmiausia pats pradėk kitaip elgtis su savimi. Kol neišmoksi mylėti savęs – be atodairos, iš visos širdies – tol niekas tavęs nepamils. Tačiau kai pasieksi šį etapą, būk dėkingas už kiekvieną dyglį, kurį likimas išaugins tavo kelyje. Tai ženklas, kad netrukus būsi apipiltas rožėmis.

Reikia kovoti patį sunkiausią karą – karą prieš save patį. Reikia nusiginkluoti. Metų metus aš kovojau šį karą – jis buvo baisus. Tačiau dabar aš be ginklų. Aš nebijau nieko, nes meilė išveja baimę. Aš nuginklavau savo tiesos laikymąsi, savęs teisinimą ir kitų smerkimą. Aš nebesaugau savęs, godžiai nebegniaužiu savo turtų. Priimu ir dalinuosi. Man nebėra svarbiausios mano paties mintys, troškimai, planai. Jei man pasiūlo geresnių, arba veikiau ne geresnių, bet gerų, aš juos priimu be apgailestavimo. Aš atsisakiau palyginimų. Tai, kas gera, realu ir tikra – man visada geriausia. Štai kodėl aš nebebijau. Kai nusiginkluojam, jei savęs nebesisavinam, jei atsiveriame Dievui-Žmogui, kuris visa daro nauja, tuomet jis ištrina blogą praeitį ir sugrąžina mums naują laiką, kur viskas yra įmanoma.

Konstantinopolio patriarchas Atenagoras, XX a.

 

Aštuntoji meilės taisyklė: Kad ir kas nutiktų tavo gyvenime, kad ir kaip baugiai viskas atrodytų, nepasiduok nevilčiai. Net kai uždarytos visos durys, Dievas atvers vieną takelį – specialiai tau. Būk dėkingas! Kai viskas einasi gerai, lengva būti dėkingam. Sufijas dėkingas ne tik už tai, kas jam duota, bet ir už tai, ko jam neduota.

Devintoji: Būti kantriam – tai toliaregiškai pasitikėti proceso rezultatu. Ką reiškia kantrybė? Ji reiškia žiūrėti į dyglius ir matyti rožę, žiūrėti į naktį ir matyti aušrą. Būti nekantriam – tai trumparegystė, nesugebėjimas matyti rezultato. Dievo mylėtojai niekada nepritrūksta kantrybės, nes žino, kad mėnulio pjautuvui tapti pilnatimi reikia laiko.

 

Keturioliktoji: Stenkis nesipriešinti tave ištinkančioms permainoms. Leiskis būti gyvenamas tavimi tekančio gyvenimo. Ir nesijaudink, kad tavasis gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis. Iš kur žinai, gal ta jo pusė, kuri dabar atsiverčia, bus geresnė už buvusią?

Dvidešimtoji: Nesibaimink, kur tave nuves kelias. Svarbiausia, apgalvok pirmą žingsnį. Jis pats sunkiausias, už jį tu atsakai. Kai žengsi šį žingsnį, leisk, kad viskas klostytųsi savaime, ir pamatysi, kas bus. Neplauk pagal srovę. Pats būk srove.

Dvidešimt pirmoji: Mes visi sukurti pagal jo paveikslą ir vis dėlto visi skirtingi, kiekvienas nepakartojamas. Nėra dviejų vienodų žmonių. Nėra dviejų širdžių, kurios plaktų vienodu ritmu. Jei Dievas būtų norėjęs, kad visi būtų vienodi, Jis taip ir būtų padaręs. Todėl nevertinti skirtumų ir primesti savo mintis kitiems tolygu negerbti dieviškojo sumanymo.

Šventasis aba Zosimas pakeldavo, ką radęs, – nago nuoplaišą, siūlgalį ar kokią šiukšlelę ir sakydavo: „Kas kovos ir ginčysis dėl šito; arba kas dėl to grieš dantį ar kankinsis? Nebent tikrai netekęs proto. Taip Dievo žmogus, einantis pirmyn ir kylantis aukštyn, turėtų į visą pasaulį žvelgti kaip į šį nagą, net jei tam žmogui iš tiesų priklausytų visas pasaulis, nes, kaip mėgstu kartoti: „Žalinga ne ką nors turėti, bet laikytis to įsikibus.“

Aba Zosimas (VI a.), Apmąstymai: Apie atsižadėjimą

 

Dažnai šventasis aba Zosimas sakydavo: „Mes, žmonės, nežinome, kaip būti mylimiems ir gerbiamiems. Praradome darnos jausmą. Nes jei žmogus nors truputį pakenčia savo brolį, kai šis pyksta ar kelia skausmą, tai kai tas brolis atgaus protą ir suvoks, kaip tas kitas jį pakentė, už tą žmogų atiduos visą savo gyvenimą.“

Mąstydamas apie Dievo sprendimų gelmes, aba Antanas paklausė: Viešpatie, kodėl vieni miršta jauni, o kiti tveria iki gilios senatvės? Kodėl vieni skursta, o kiti gyvena turtingai? Kodėl blogi žmonės klesti, o teisuoliai patiria skurdą? Išgirdo balsą, kuris pasakė: Antanai, rūpinkis savimi. Šitie dalykai vyksta Dievo sprendimu, ir tau nenaudinga nieko apie juos žinoti.

Iš Dykumos Tėvų (IV-VI a.) posakių

 

Pasakyti kitam žmogui, jog esi dėkingas – tuščia, jei nesugebi parodyti, čia ir dabar to išreikšti. Mes pernelyg esame pripildyti tuščiavidurių žodžių. Štai per vieną seminarą moteris sako kitam dalyviui, kad yra labai dėkinga. Iš karto klausiu: „Kaip galite išreikšti savo dėkingumą?“ Ji susimąsto ir atsako, kad nežino. Vėl klausiu: „Kiek žinau, mergina, kuri jums padėjo, dabar labai stokoja pinigų, gal galite jai duoti bent 50 litų?“ Moteris dar labiau sutrinka ir atsako, kad neturi pinigų. „O gal galite pasiskolinti?“ – „Aš neįpratusi skolintis ir nenoriu“. – „Tai kaip tada galite atsidėkoti?“ – „Nemanau, kad turėčiau dar kaip nors dėkoti“. – „Žinote, aš galiu jums duoti pinigų, kuriuos atiduotumėte tai merginai, jei nuvalysite man batus“. – „Aš nesižeminsiu“. – „Jūs tai darytumėte dėl kito žmogaus. Kitaip negalėsiu patikėti, kad jūs iš tiesų esate dėkinga.“ Matau, kad moteris suirzo. Regis, prieš keletą akimirkų buvo laiminga ir patenkinta, o dabar įsižeidusi ir suirzusi. Tačiau neabejoju, kad tai, kaip jaučiasi dabar, jai daug sveikiau. Jai tai galimybė kai ką iš tiesų keisti.

Iš knygos Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną.

Pokalbiai su gydytoju psichiatru-psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku

 

Karlas Rahneris yra taikliai pastebėjęs: Ak, jei būtume paklusnūs ir sumanūs mokiniai, negalėtume vidiniam ir dvasingam žmogui rasti geresnio mokytojo už kasdienybę!

Parašykite mums

Rekvizitai

VŠĮ Viktorijos leidyba

Įmonės kodas : 125011888

redaktorius@onkologopuslapiai.lt