Polifenolių nauda gydant onkologines ligas ir jų prevencijoje: efektyvesni liposomose mikrokapsuliuoti polifenoliai

Rubrikos: Naujienos, Praktiniai patarimai

2019-05-02

Nepaisant didelės mokslo pažangos ir pasiekimų, onkologinės ligos išlieka vienos sunkiausių ir pavojingiausių gyvybei. Žinoma, kad augaliniai preparatai, įvairios vaistažolės yra tai, ką vėžiu sergantieji dažnai vartoja šalia pagrindinio gydymo. Fitoterapijos nauda grindžiama ne tik liaudies patirtimi. Moksliniai tyrimai įrodė, kad specifinį priešvėžinį gydymą papildžius fitoterapija galima pagerinti savijautą, pagreitinti atsigavimą, sumažinti ligos atsinaujinimo riziką ir netgi pailginti išgyvenimo trukmę. Svarbu žinoti, kokių augalinių preparatų, kokiais atvejais ir kada skirti.

Apie tai, kokie augalai tinka esant navikams, apie jų skyrimo rekomendacijas bei naujausias veikliųjų medžiagų pasisavinimą gerinančias technologijas žurnalistė Natalija Voronaja kalbasi su Nacionalinio vėžio instituto fitoterapeutu Juozu Ruolia.

Pastaruoju metu daug kalbama apie polifenolių naudą sergant onkologinėmis ligomis. Prašome plačiau pakalbėti, kas yra polifenoliai ?

Augaluose gausu bioaktyvių medžiagų, teigiamai veikiančių įvairius žmogaus organizmo procesus ir galinčių padėti pagerinti savijautą. Fenoliniai junginiai – didelė augaluose esančių veikliųjų medžiagų grupė, kuriai priklauso ir polifenoliai. Šie junginiai ne tik suteikia spalvą ar sustiprina vaisių skonį bei aromatą, bet ir dalyvauja augimo bei dauginimosi procesuose ir padeda augalams apsisaugoti nuo negatyvių aplinkos veiksnių: mikrobinių ar grybelinių infekcijų, intensyvių ultravioletinių spindulių. Polifenolių yra vynuogėse, raudonuose vaisiuose, prieskoniuose (ciberžolėje), žaliojoje arbatoje, kavoje, brokoliuose, granatuose, grūduose, riešutuose, spanguolėse, mėlynėse, kt.

Kokia polifenolių nauda žmogui: sveikam, sergančiam?

Polifenoliai naudingi ir sveikiesiems, ir sergantiesiems. Įrodyta polifenolių nauda onkologinių ligų prevencijai: jų vartodami mažiname rizika susirgti vėžiu. Taip pat jų vartoti rekomenduojama širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikai, nes jie pasižymi cholesterolio koncentraciją reguliuojančiu poveikiu, užkerta kelią trombams formuotis, pagerina arterijų lankstumą. Polifenoliai gali padėti sulėtinti senėjimo procesus. Yra duomenų, kad kaip papildoma gydymo priemonė jų rekomenduojama vartoti sergant skrandžio, žarnų, sąnarių ligomis.

Polifenoliai – didžiausias antioksidantų šaltinis. Gerai žinoma laisvųjų radikalų žala. Kadangi jų molekulėms trūksta vieno dviejų elektronų, jie agresyviai puola ir ardo sveikąsias molekules, norėdami susigrąžinti trūkstamą elektroną. O polifenoliai ir vitaminas A, E, C, beta karotenas – dosniai dalijasi elektronais ir taip stabdo žalingą laisvųjų radikalų poveikį. Taigi polifenoliai apsaugo ląstelės nuo oksidacijos sukeltų mutacijų. Kitas svarbus jų poveikis – stabdo kancerogenezę.

Kodėl mokslininkai susidomėjo polifenoliais, ypač onkologijoje?

Onkologiniams ligoniams naudingi tie augalai, kurie veikia navikinius procesus, jų atsiradimo ir vystymosi mechanizmus. Biologiškai veiklūs junginiai, tinkantys sergant onkologine liga, yra tie, kurie gali inicijuoti pakitusių ląstelių apoptozę, tačiau kartu gali skatinti ir normalių ląstelių mitozę. Naudingi junginiai, kurie neigiamai veikia metastazių vystymąsi ir auglio audinio angiogenezę, slopina navikų ląstelių proliferaciją, su piktybėjimu susijusių genų raišką, koreguoja imuninę sistemą. Onkologinei ligai svarbią įtaką daro oksidacijos-redukcijos procesai, kurių sutrikęs balansas gali skatinti piktybinius procesus. Taip pat vėžinius procesus gali skatinti vidinės terpės pH sutrikimai.

Polifenoliai yra ne tik stiprūs antioksidantai, kartu jie pasižymi ir minėtų vėžinių procesų atsiradimą ir vystymąsi veikiančiomis savybėmis. Taigi polifenoliai veikia uždegimą, koreguoja imunitetą, apsaugo ląstelės nuo oksidacijos sukeltų mutacijų, stabdo vėžinių ląstelių mitybą, nes slopina kraujotakos susidarymą navikuose. Taip pat slopina fermentų, skatinančių vėžio atsiradimą, ir skatina fermentų, detoksifikuojančių kancerogenus, veiklą, stabdo vėžinių ląstelių dalijimąsi ir skatina jų žūtį.

Pastaruoju metu dėl savo savybių išpopuliarėjo ir itin intensyviai tyrinėjami du polifenoliai: kurkuminas ir resveratrolis. Prašome pakalbėti apie juos plačiau.

Ryškiai geltonos spalvos prieskonis kurkuma išgaunamas iš Azijos šalyse auginamų dažinių ciberžolių (lot. Curcuma longa) šakniastiebių. Nuo seniausių laikų šis augalas naudojamas Indijos medicinoje. Pasaulyje atlikta daugybė tyrimų su įvairiais ciberžolių šaknų ekstraktais, kurių rezultatai atskleidė antioksidacines kurkumino savybes ir teigiamą poveikį tam tikroms organizmo sistemoms. Taip pat atliekama daug tyrimų onkologijoje.

Priešvėžinis kurkumino poveikis pasireiškia apsauga nuo galimų genų mutacijų ir nuo laisvųjų radikalų. Taip pat šis poveikis siejamas su detoksifikuojančių fermentų aktyvinimu bei su piktybėjimu susijusių genų raiškos reguliavimu. Taip pat šis augalas pasižymi vėžinių ląstelių žūtį didinančiomis ir jų dalijimąsi slopinančiomis savybėmis, jis lėtina kraujagyslių formavimąsi navike. Visa tai lemia, kad kurkuminas apsaugo tiek nuo vėžio atsiradimo, tiek nuo jo progresavimo.

Vėžio atsiradimą slopinantis kurkumino poveikis nustatytas atlikus tyrimą (Cheng et al., 2001, Anticancer research), kuriame dalyvavo 25 didelės priešvėžinės rizikos pacientai. Po 3 mėnesių kurkumino papildų (500 mg/dieną) vartojimo pastebėtas mažesnis uždegimas, mažiau besikeičiančių (vėžėjančių) ląstelių. Kito tyrimo metu vertintas adjuvantinės kurkuminoidų terapijos poveikis (Panahi et al., 2014, Phytotherapy Research). Tyrime dalyvavo 80 vėžiu sergančių pacientų, gydomų taikant standartinę chemoterapiją ir/arba radioterapiją. Pusė dalyvių vartojo kurkuminoidų (180 mg/dieną), pusė – placebo. Po 8 savaičių trukmės adjuvantinės terapijos, nustatyta, kad kurkuminas 6 kartus pagerino pacientų gyvenimo kokybę, sumažino uždegiminių molekulių kiekį. Taip pat nustatytas teigiamas poveikis po švitinimo: kurkuminas palengvino po spindulinio gydymo atsiradusį dermatitą, sumažino odos lupimąsi, svorio kritimą (Devassy et al., 2015, Nutr Rev).

Plačiai žinomas ir įvairiapusis resveratrolio poveikis. Resveratrolis yra bioaktyvus polifenolinis junginys, dažniausiai išgaunamas iš labai gerai augančių ir atsparių daugiamečių augalų, kur jo aptinkama gausiausiai, pvz., iš japoninių pelėvirkščių (lot. Polygonum cuspidatum) šakniastiebių. Tai vienas populiariausių maisto papilduose vartojamų polifenolių. Pirmiausia dėl „prancūziško paradokso“ (prancūzai vartoja nemažai vynuogių vyno ir pasižymi gera širdies ir kraujagyslių sistemos būkle, nepaisant to, kad jų dietoje yra nemažai sočiųjų riebalų) polifenolis resveratrolis buvo susietas su teigiamu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai. Tačiau per pastaruosius 10 metų jis tapo vienu iš intensyviausiai tyrinėjamų polifenolių.

Paskelbta nemažai tyrimų su gyvūnais ir žmonėmis, kurių metu nagrinėtos resveratrolio savybės. Sakysim, genetiškai modifikuotoms pelėms, linkusioms sirgti prostatos vėžiu, buvo duota su maistu sumaišyto resveratrolio. Po 14 savaičių 2 proc. resveratrolio vartojimo apie 54 proc. pelių nesusirgo vėžiu, o likusių pelių susiformavusių navikų dydis buvo beveik 2 kartus mažesnis, palyginti su kontrolinės grupės atitinkamais rezultatais (Li et al., 2013, Cancer Prev Res (Phila)).

Priešvėžinis resveratrolio poveikis gali būti nustatomas visais kancerogenezės etapais – vėžio atsiradimo, skatinimo ir progresavimo. Tyrimai su pelėmis leido įrodyti, kad resveratrolis citotoksiškai veikia smegenų vėžio ląsteles – sunaikina 97 proc. vėžinių ląstelių (Chen et al., 2004, Surgery). Pelėms, sergančioms odos vėžiu, resveratrolis (20 mg /kg 2x per dieną arba sumaišoma 23 mg/l pelių geriamo vandens) daugiau nei 2 kartus sumažino metastazių atsiradimą kepenyse (Asensi et al., 2002, Free Radical Biology & Medicine).

Ypatinga resveratrolio įtaka krūties vėžiui. Be jau išvardytų polifenoliams būdingų priešvežinių poveikių, resveratrolis pasižymi dar ir poveikiu hormonams – slopina hormonams jautrių navikų augimą. Kaip žinoma, didelę įtaką krūties vėžiui vystytis turi hormonų estrogenų apykaitos sutrikimas, kada atsiranda tarpinis produktas – estradiolis, kuris skatina vėžinės ląstelės atsiradimą. Taigi resveratrolis užima estradiolio vietą ir taip užkerta kelią krūties vėžiui vystytis (Lu & Serrero, 1999, J Cell Physiol).

Vadinasi, vartojant maisto produktų, kuriuose yra polifenolių, galima sumažinti riziką susirgti vėžinėmis ligomis, palengvinti vėžinių ligų gydymo sukeliamų nepageidaujamų reiškinių žalą, pristabdyti vėžinio proceso vystymąsi?

Norint užtikrinti priešvėžinį poveikį, vien maisto produktų valgyti nepakanka, nes būtina užtikrinti reikiamą veikliųjų medžiagų kiekį. Kurkuminasyra unikalus ir daug žadantis polifenolinis junginys, tačiau jis mažai tirpus vandenyje ir organizme pasižymi prastu biologiniu prieinamumu. Su maistu pakliuvęs į skrandį ir žarnyną kurkuminas absorbuojamas prastai, o žarnyne ir kepenyse jis greitai suskaidomas į kitus junginius, todėl pagardinus maistą prieskoniu, turinčiu kurkumino, kraujyje dažniausiai randami tik šios medžiagos pėdsakai.

Resveratrolis per 30 minučių metabolizuojamas kepenyse ir žarnyne, kur verčiamas į prasčiau panaudojamas ir tirpias (pašalinamas su šlapimu) gliukuronato ir sulfato formas. Todėl žmonės iš 35 mg resveratrolio pasisavina 7, 9 proc., o šlapime nustatoma 24,6 proc. suvartotos dozės (Soleas et al., 2001, Journal of Chromatography B). Resveratrolis sunkiai kaupiasi audiniuose (nėra ilgalaikių atsargų) (Asensi et al., 2002, Free Radical Biology & Medicine).

Kaip pagerinti polifenolių pasisavinimą? Kokios vaistų gamybos technologijos taikomos kurkumino ir resveratrolio preparatų gamybai ? Kodėl?

Pagerinti resveratrolio, kurkumino pasisavinimą ir išvengti greito metabolizavimo, galima 2 būdais. Pirmas – naudoti kitus polifenolius. Pvz., piperinas, kvercetinas, kurkuminas apsaugo nuo resveratrolio metabolizavimo. Antras būdas – naudoti pažangias pernašų sistemas: liposomas, koloidosomas, nanoemulsijas ir kt.

Pagerinti polifenolių biologinį prieinamumą gali liposominė technologija. Liposoma – mikrokapsulė, sudaryta iš išorinio fosfolipidų dvisluoksnio ir vidinės skystos terpės. Į liposomų vidų gali būti įterpiama įvairių medžiagų, pvz., vitaminų, mineralų , fitocheminių medžiagų ir kitų tirpių vandenyje arba riebaluose medžiagų. Mikrokapsulės apvalkalas gerina  medžiagų stabilumą ir patekimą į žarnyno ląsteles.

Į liposomas įkapsuliuotų medžiagų pasisavinimas yra efektyvesnis nei tokių pačių medžiagų, esančių ne liposominėje formoje. Geresnį pasisavinimą lemia liposomų dydis ir fosfolipidų dvisluoksnis. Liposomų dydis yra iki 100 kartų mažesnis už ląstelės dydį, dėl to joms nereikalingas smulkinimas, jos jau yra paruoštos tiesioginei sąveikai su ląstelėmis. Liposomų membrana padaryta iš ląstelių membranoms giminingų komponentų – fosfolipidų. Liposomai priartėjus prie ląstelės membranos, ląstelė atpažįsta fosfolipidus kaip maistinę medžiagą, dėl to liposoma yra įtraukiama į ląstelių vidų arba tiesiog susilieja su ląstelės membrana, išleisdama liposomos vidinį turinį tiesiai į ląstelę.

Liposomų išorinis fosfolipidų sluoksnis taip pat veikia kaip kapsulės apvalkalas – apsaugo veikliają medžiagą nuo aplinkos poveikio (rūgščių, šviesos), sulėtina medžiagoms žalingus oksidacinius procesus. Dėl to padidėja medžiagų, esančių liposomų viduje, stabilumas.

Mikrokapsuliavimas liposomose apsaugo medžiagas nuo suirimo skrandyje, pratęsia šviesai, deguoniui jautrių medžiagų galiojimo laiką, neerzina skrandžio. Mikrokapsulės dvifazės aplinkos dėka įkapsuliuoti galima tiek riebaluose, tiek vandenyje tirpias medžiagas. Geras įkapsuliuotų medžiagų pasisavinimas, prilyginamas injekcijoms į veną. Įkapsuliavimo metodas natūralus, paimtas iš gamtos.

Kaip vyksta mikrokapsuliuotų liposomose kurkumino ir resveratrolio pasisavinimas?

Polifenoliai, mikrokapsuliuoti liposomose – tai vandenyje tirpi kurkumino ir resveratrolio forma, kuri gaminama pasitelkiant efektyvaus pasisavinimo technologiją   MIOSOL™ , t.y. įterpiant dažinių ciberžolių ir japoninių pelėvirkščių ekstraktų į mikrokapsules. Ši technologija užtikrina, kad kurkuminas ir resveratrolis lengvai patektų į ląstelių vidų, o mažesnis už ląstelės mikrokapsulių dydis paruošia šias medžiagas tiesioginei sąveikai su ląstelėmis.

Atlikus mokslinius tyrimus įrodyta, kad kurkuminas, mikrokapsuliuotas liposomose, gali būti pasisavinamas iki 6 kartų geriau nei kurkumino milteliai. Resveratrolio mikrokapsuliavimas į liposomas taip pat pagerina jo stabilumą ir lėtą atsipalaidavimą. Be to, tyrimai atskleidžia, kad resveratrolis padidina kurkumino biologinį prieinamumą ir stabilumą. Liposominis kombinuotas kurkumino ir resveratrolio preparatas susikaupė iki 2,5 kartų geriau nei atskiri liposominiai preparatai.

Abejonių nekelia fitoterapijos nauda po radikalaus, cheminio, spindulinio ar kitokio vėžio gydymo arba tarp chemoterapijos kursų. Tačiau apie fitoterapiją, kaip papildomą priemonę, specifinio vėžio gydymo metu nuomonių yra įvairių. Kada tinka vartoti polifenolius sergant vėžiu?

Vyrauja nuostata, kad papildomas priemones rekomenduojama vartoti po radikalaus vėžio gydymo, o gydymo metu jokių augalinių preparatų vartoti nepatariama, nes jie gali tiek sumažinti gydymo veiksmingumą, tiek paskatinti nepageidaujamų reiškinių išsivystymą. Tačiau šiandien ši paradigma keičiasi. Šiandien yra atlikta tyrimų, kurie įrodo kurkumino ir resveratrolio kaip papildomos priemonės naudą specifinio vėžio gydymo metu. Tačiau taip pat svarbu žinoti, kad šie junginiai tinka ne visų lokalizacijų vėžiui gydyti, taip pat jie dera ne su visais priešvėžiniais vaistais.

Vėžiu sergantys ligoniai dažnai savarankiškai pasirenka fitoterapinius preparatus, dažnai patys gamina augalų antpilus ir pan. Kita problema – kad jie patys nusprendžia, kada vartoti augalinius preparatus.

Taip, praktiškai visi ligoniai savijautai gerinti vartoja kokias nors alternatyvias priemones ir po gydymo, ir gydymo metu, o didžiausia bėda, kad jie tai daro nepasitarę su gydytojais. Medikai vėliau pagal pablogėjusius tyrimų rezultatus priverčia ligonius prisipažinti dėl žalingos savigydos. Todėl labai svarbu ligoniams paaiškinti, kad savigyda gali būti pražūtinga.   Kita svarbi žinia ir pacientams, ir gydytojams, kad šiandien fitoterapiniai preparatai gali būti vartojami ir specifinio gydymo metu. Tačiau tai nereiškia, kad jų galima skirti visiems ligoniams rutiniškai. Jie rekomenduojami tik tam tikros lokalizacijos vėžio atvejais kartu su tam tikrais medikamentais, t.y. tada, kai jų nauda ir veiksmingumas įrodytas atlikus klinikinius tyrimus.

Vienas iš tokių preparatų – polifenolių kurkumino ir resveratrolio maisto papildai, kurių galima vartoti norint:

• pagerinti kai kurių priešvėžinių vaistų poveikį, ypačkai navikas blogai pasiduoda gydymui

• pagerinti ligonių savijautą chemoterapijos metu, sumažinti vaistų šalutinį poveikį

• apsisaugoti nuo vėžio progresavimo, pailginti išgyvenimo trukmę (kartu su ugniažolės preparatais )

• apsisaugoti nuo vėžio atsiradimo, ląstelių mutacijų.

Noriu pabrėžti, kad ligą įveikti padeda ne atskiros augalo savybės, o veikliųjų medžiagų visuma. Kaip ir kokiais kiekiais gerti vaistažoles, ar vartoti maisto papildus, kada juos keisti – tai patyrusio gydytojo, medicinos biologo kompetencija. Specialistai kiekvienam pacientui parenka individų gydymo planą. Tik kruopštus gydytojų nurodymų laikymasis padeda įveikti ligą.