Šiuolaikinė vėžio fitoterapija: kada skirti, kokio poveikio laukti? Fitoterapeuto Juozo Ruolios patarimai

Rubrikos: Naujienos, Praktiniai patarimai

2018-08-09

Vėžinių ligų gydymas vaistažolėmis turi ilgaamžes tradicijas, grindžiamas geriausia liaudies medicinos patirtimi. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad specifinį antinavikinį gydymą papildžius fitoterapija galima reikšmingai pagerinti onkologinių ligonių savijautą ir sveikatos būklę, o kai kurių tyrimų duomenimis, netgi prailginti gyvenimo trukmę.

Lidonium – veiksminga pagalba onkologiniams ligoniams

Nacionalinio vėžio instituto fitoterapeutas Juozas Ruolia sako, kad fitoterapija efekty­viai papildo kitus vėžio gydymo būdus, sustiprina jų poveikį ar palengvina nepageidaujamus šalutinius reiškinius, todėl pagal indikacijas galėtų būti skiriama daugumai onkologinių ligonių. Fitoterapija itin naudinga reabilitacijos periodu, po radikalaus, cheminio, spindulinio ar kitokio vėžio gydymo, nes pagerina pacientų savijautą ir gyvenimo kokybę, stiprina imunitetą, padeda apsaugoti pacientą nuo ligos atkryčio ar ligos progresavimo, palengvina gijimo procesą. Fitoterapija gali sušvelninti nepageidaujamą antinavikinių vaistų poveikį, pagerinti jų toleravimą ir kt.

Nacionalinio vėžio instituto Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje yra patvirtinta pacientų po radikalaus vėžio gydymo 5-rių metų stebėsenos ir gydymo plano metodika, pagal kurią pacientas vartoja tam tikras priemones imunitetui palaikyti, organizmui atsigauti. Būtent ši metodika ir sudaryta tuo tikslu, kad padėtų pacientui sustiprėti po vėžio gydymo, pagerinti gyvenimo kokybę, sumažinti ligos atsinaujinimo tikimybę ir prailginti ligonių išgyvenimą.

Tinka ne visos vaistažolės

Anot fitoterapeuto Juozo Ruolios, vėžiu sergantiems ligoniams tinka ir naudingos ne visos vaistažolės. Onkologijos praktikoje vartojami vaistiniai augalai turėtų pasižymėti imunomoduliuojamuoju, antinavikiniu, uždegimą slopinančiu, antioksidaciniu, detoksikaciniu poveikiu. Vaistažolės turėtų atpalaiduoti kvėpavimo takų ir virškinimo trakto spazmus, gerinti bendrą savijautą, nervų sistemos veiklą, palankiai veikti psichoemocinę būseną. Prioritetinis augalų, skirtų onkologiniams ligoniams, požymis yra citotoksiškai veikiantys junginiai, t. y. alkaloidai ir glikoproteinai, kurie pasižymi išskirtine galimybe veikti pakitusį darinį, auglį. Vėžiu sergantiesiems itin naudingo augalo didžiosios ugniažolės (Chelidonium majus L.) sudėtyje yra daugiau kaip 20 įvairių alkaloidų.

Liaudies medicinoje ugniažolės vartojamos nuo seniausių laikų. Antinavikinis ugniažolių poveikis pirmą kartą aprašytas 1860 metais, kai Rusijos mokslininkai suleido šių augalų sulčių į krūties naviką ir pastebėjo, jog po kurio laiko sumažėjo naviko masė. Ugniažolių sudėtyje yra 0,97–1,87 proc. alkaloidų (chelidonino, chelidono, chelitrino, berberino, sangvinarino ir kt.), organinių rūgščių, karotinoidų, flavonoidų ir kitų biologiškai veiklių medžiagų.

„Antinavikiniu aktyvumu pasižymėjo augalų sudėtyje esantys alkaloidai chelidoninas ir protopinas, kurie veikia sarkomos 180 ir Erlicho karcinomos ląsteles. Skiriant pelėms 50 mg/kg alkaloido chelidonino 7 dienas, stebėtas naviko augimo sulėtėjimas 22–25 proc.. Didžiosios ugniažolės slopino skrandžio gleivinės karcinogenezę, hepatokarcino genezę, kasos navikų vystymąsi, augalų ekstraktas citotoksiškai veikė limfomos ląsteles“, – tyrimų rezultatus vardija fitoterapeutas.

Be to, jau minėtas alkaloidas chelidoninas lėtino naviko ląstelių telomerazę. Kaip žinoma, fermentas telomerazė yra aktyvus beveik visuose piktybiniuose navikuose, bet sveikose ląstelėse neveikia. Taigi šis fermentas – idealus taikinys, o vaistai ar augalai, kurie galėtų jį „išjungti“, prisideda prie nekontroliuojamo vėžinių ląstelių dauginimosi stabdymo. Taip pat tyrimais patvirtintas ir imunomoduliuojamasis didžiųjų ugniažolių poveikis.

„Onkologiniam pacientui labai svarbu, kad būtų tiesiogiai koordinuojamas imuninis atsakas, būtent ne stimuliuojamas, ne stiprinamas, o koordinuojamas. Tyrimo, kuriame 1 parą prieš spinduliuotę pelėms į pilvaplėvę buvo suleista 50 mg/kg glikoproteinų, išskirtų iš Chelidonium majus L., rezultatai atskleidė, kad, praėjus 5 d. po spinduliuotės, padaugėjo leukocitų, palyginti su leukocitų kiekiu kontrolinėje grupėje. Kitame eksperimente su pelėmis, prieš realizuojant mirtiną spinduliuotės dozę, pelėms į pilvaplėvę buvo suleista 50 mg/kg Chelidonium majus L. glikoproteinų. Rezultatas – po 30 d. nustatytas 80 proc. šios pelių grupės išgyvenamumas, o kontrolinės grupės visos pelės žuvo jau po 15 d.“, – teigia fitoterapeutas Juozas Ruolia.

Aksiolitinis ir analgezinis didžiųjų ugniažolių poveikis siejamas su tuo, kad augalų ekstraktas aktyvina gamaamino sviesto rūgšties receptorius, t. y. slopina neuronų aktyvumą, reguliuoja impulsų pralaidumą, pasižymi raminamuoju poveikiu, gerina miego ciklą, slopina neuropatinį skausmą. Ugniažolių alkaloidai aktyviai veikia adenokarcinomos, sarkomos, melanomos ląsteles, slopina jų dalijimąsi ir padidina jautrumą imuninei sistemai. Antinavikinis ugniažolių poveikis ryškesnis esant pradinių stadijų vėžiui, todėl jos itin rekomenduojamos po radikalaus naviko gydymo. Be antinavikinio ir imunomoduliuojamojo poveikio, ugniažolės pasižymi antispazminiu (panašiu į aguonose esančio papaverino), raminamuoju, atpalaiduojamuoju veikimu, gerina tulžies išsiskyrimą, virškinimą. Įdomu tai, kad antinavikinis ir kitoks naudingas ugniažolių poveikis pasireiškia tada, kai veikia visas kompleksas jų sudėtyje esančių alkaloidų. Ugniažolių poveikį stiprina medetkos, gysločiai, kai kurios mineralinės medžiagos, mikroelementai, aminorūgštys, kaip antai selenas, glutationas, L-cisteinas, L-metioninas ir kiti. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad didžiosios ugniažolės – nuodingi augalai, kuriuos reikia vartoti atsargiai. Tikslinga rinktis pagamintus tiksliai standartizuotus ugniažolių preparatus, o ne ruošti užpilus ar arbatas namų sąlygomis“, – pabrėžia fitoterapeutas.

Dabartiniu metu onkologijos praktikoje vartojami fitopreparatai gaminami pasitelkus modernias farmacijos technologijas. Jos garantuoja veikliųjų medžiagų grynumą, aktyvumą ir tinkamą dozę, gerą pasisavinimą (pavyzdžiui, apsaugo nuo ardomojo skrandžio sulčių poveikio), toleravimą, patogų vartojimą. Šiuolaikiniai vaistažolių preparatai gaminami tabletėmis, kapsulėmis ir kitų formų. Vienas plačiausiai vartojamų vaistažolių preparatų, skirtų onkologiniams ligoniams, yra Lidonium.

Specialios medicininės paskirties maisto produktas

Lidonium preparatą sukūrė Vilniaus universiteto Onkologijos instituto (dabar –Nacionalinis vėžio institutas) Fitoterapijos laboratorija, bendradarbiaudama su Ukrainos Kijevo gydytojų tobulinimosi universiteto Fitoterapijos katedra. Jo sudėtyje yra ugniažolių, gysločių lapų ir medetkų žiedų sausųjų ekstraktų, seleno, gliutationo, L-metionino, L-cisteino. Lidonium skiriamas tik papildomai reguliuoti mitybai esant susilpnėjusiam ląsteliniam imunitetui po radikalaus vėžio gydymo (operacijos, spindulinio arba cheminio), , taip pat siekiant pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę bei esant skrandžio, žarnyno, kepenų ir tulžies pūslės latakų, kvėpavimo takų spazmams, uždegimams. Pacientų ir gydytojų patogumui Lidonium tiekiamas tabletėmis, nes taip galima tiksliai įvertinti suvartojamus preparato sudedamųjų dalių kiekius ir apsaugoti ligonį nuo nepageidaujamo ugniažolių poveikio. Apvalkalu dengta tabletė yra atspari skrandžio rūgščiai, kuri pasisavinama tik plonajame žarnyne, todėl išsaugomos veikliųjų medžiagų savybės.

Suaugusiesiems ir vaikams, vyresniems nei 12 metų, rekomenduojama gerti po 1 tabletę Lidonium 2 kartus per dieną, 5–10 min. prieš valgį, užgeriant puse stiklinės vandens. Vartojama 21 d., po to daroma 7 d. pertrauka. Pirmus metus po radikalaus vėžio gydymo rekomenduojamas 12 ciklų kursas, po to 6 ciklų kursas. Lidonium vartojantiems pacientams rekomenduojama kas 2–3 mėnesius atlikti biocheminius kepenų fermentų (AST, ALT, ŠF, gama GTP) tyrimus.

Lidonium vartojamas prižiūrint sveikatos priežiūros specialistams.

Lidonium tyrimas

2017 m. spalio–2018 m. sausio mėn. bendradarbiaujant su Nacionalinio vėžio instituto fitoterapeutu J. Ruolia buvo atliktas Lidonium tyrimas, kuriame dalyvavo tikslinė grupė – onkologinėmis ligomis sergantys pacientai. Buvo apklaustos 4 respondentų grupės:

• 52 fitoterapeuto J. Ruolios pacientai;
• 50 onkologinėmis ligomis sergančių moterų draugijų narių (konferencijos, skirtos Pasauliniam krūties vėžio žinomumui, dalyvės);
• 42 Kauno klinikų onkologiniai pacientai;
• 24 Panevėžio ligoninės onkologiniai pacientai.

Tyrimą atliko tyrimų bendrovė SIC.

Metodas – savipilda respondentai savarankiškai užpildė klausimyną. Procentas skaičiuojamas nuo vartojusiųjų Lidonium.

Iš 168 apklausoje dalyvavusių pacientų 69 proc. buvo moterys, 31 proc. – vyrai, 59 proc. tyrimo dalyvių buvo 51–70 metų amžiaus. 46 proc. sirgo krūties, 13 proc. – prostatos, 9 proc. – kiaušidžių navikais. Pirmos stadijos vėžiu sirgo 24 proc., antros stadijos – 69 proc., trečios stadijos – 35 proc., ketvirtos stadijos – 18 proc. pacientų.

70 proc. Lidonium išbandžiusių onkologinių pacientų nurodė, jog preparatą vartojo, kad liga nesugrįžtų, 57 proc. – imunitetui stiprinti, nes žinojo stipraus imuniteto svarbą apsaugai nuo ligos atkryčio, 34 proc. – geresnei savijautai po tradicinio vėžio gydymo.

32 proc. pacientų Lidonium vartojo iki 2 metų (41 proc. J. Ruolios pacientų), iki 1 metų – atitinkamai 26 ir 24 proc. Apibendrintais duomenimis, dauguma apklausoje dalyvavusių ir Lidonium išbandžiusių ligonių šį fitopreparatą vartojo ilgiau nei 1 metus.

Rezultatai:

• net 66 proc. apklausos dalyvių nurodė, kad pavartojus Lidonium sumažėjo ligos progresavimas;
• > 1/3 (42 proc.) ligonių sumažėjo silpnumas, nuovargis;
• 37 proc. pagerėjo kraujo rodikliai;
• dalis pacientų nurodė, kad sumažėjo pykinimas, sąnarių, kaulų, kepenų, prostatos, šlapimo pūslės, krūtų skausmas.

Apibendrinimas

Lidonium labai gerai įvertino daugiau kaip pusė jį vartojusių pacientų. Labai gerai (jaučiamas ženklus pagerėjimas) preparato poveikį įvertino 63 proc. J. Ruolios ir 51 proc. visos tiriamųjų grupės pacientų, vidutiniškai (jaučiamas pagerėjimas, bet jis nėra ryškus ) – atitinkamai 43 ir 37 proc. pacientų. J. Ruolios pacientų grupėje didesnė dalis pacientų Lidonium vartojo iki 2 m. vs >1 m., didesnė dalis kitų pacientų vartojo iki 3 mėn. J. Ruolios gydyti pacientai Lidonium naudą įvertino palankiau nei vidutiniškai visa tiriamųjų grupė. Tokį geresnį vertinimą galėjo lemti ilgesnis šio preparato vartojimas. Apie Lidonium šalutinį poveikį pranešta nebuvo.