Po ligos diagnozavimo prasideda gydymas, o tai yra bendradarbiavimas, sako Vaiva Mickuvienė

Rubrikos: Naujienos, Pasikalbėkime

2020-12-06

Vaiva Mickuvienė

Krūties vėžys yra – dažniausia moterų onkologinė liga Lietuvoje ir pasaulyje, viena iš aštuonių moterų per savo gyvenimą išgirsta šios ligos diagnozę. Mūsų pašnekovė – onkologinių ligonių ir jų artimųjų savitarpio pagalbos grupės „Vėžys – ne sloga“ įkūrėja Vaiva Mickuvienė, kuriai teko išgirsti šią diagnozę, nueiti visą pacientės kelią ir išsaugoti žavingą šypseną bei pozityvų požiūrį į aplinką.

Žiūrint į Jus, nejučia kyla klausimas: gal švytinti šypsena – tai tik Jūsų klaidinanti išorė? Ar niekada nepajutote pykčio ar priešiškumo gyvenimui, kai išgirdote diagnozę ir teko gydytis?

Neklaidinanti (šypsosi)… Kiek save prisimenu, visada buvau optimistė. Jei sakyčiau, kad, išgirdus diagnozę, nebuvo užėjęs pyktis, meluočiau. Buvau pareiginga pacientė ir krūtis tikrindavausi visada laiku, kai būdavo paskiriama, ir kadangi liga buvo diagnozuota jau trečiosios stadijos, o ne pirmosios, pykau ant gydytojo, kuris laiku nepastebėjo naviko. Paskui pamaniau, kad gal čia ne gydytojo kaltė, o tiesiog technika pasenusi, kuri neparodė realios situacijos ligos pradžioje.

Pykau tik tuo metu, ir džiaugiuosi, kad iš tos pykčio stadijos aš greitai išsikapsčiau ir ilgai jo nelaikiau. Pradėjau ieškoti galimybių sau padėti, o ne priežasčių, ir esu įsitikinusi, kad tai man ir padėjo greitai sveikti.

Ar teko iki ligos domėtis krūties vėžio prevencijos dalykais, ar žinojote, pavyzdžiui, krūtų savityros abėcėlę, ligos riziką didinančių faktorių sąrašėlį? O gal buvote sveikuolė?

Sveikuolė niekada nebuvau. Nors, kaip ir minėjau, krūtis tikrindavausi pas specialistus du arba vieną kartą per metus, kaip paskirdavo, bet apie prevenciją, krūtų savityros abėcėlę buvau tik girdėjusi, pati niekada to nedariau, nes man tiesiog nėra malonu save čiupinėti…

Ar Jums, Vaiva, liga – labiau dvasinio sukrėtimo, ar fizinio pasikeitimo dalykas? Daugelis moterų labiau vertina krūtų estetinę funkciją nei fiziologinę. Dėl grožio kai kurios netgi atsisako chirurginio gydymo. Ką Jūs galite apie tai pasakyti?

Man buvo didesnis psichologinis smūgis tada, kai reikėjo atsisveikinti su plaukais, nei tada, kai amputavo krūtį. Dėl jos šalinimo ir to, kad dabar jos nėra, aš nejaučiu jokio diskomforto gal todėl, kad mano vyras mane visą gydymą palaikė ir iki operacijos mes apie tai pasikalbėjome. Aš visiems sakydavau, kad gyventi noriu labiau nei turėti abi krūtis. Šiuo klausimu turbūt patarti neįmanoma, kiekvienas turi pats nuspręsti, bet aš rekomenduočiau rinktis gyvenimą, o ne grožį.

Ar Jums buvo svarbus santykis su gydančiais medikais: gydytojais, slaugytojomis? Sudėtinio vėžio gydymo laikotarpiu teko bendrauti su daug gydytojų. Kurį laikytumėte savuoju? Kuris tapo „Jūsų daktaru“?

Mano daktaras ir mano meilė yra gydytoja Lina Daukantienė. Labai gerai pamenu mūsų pirmą susitikimą, kai ji padiktavo savo telefono numerį ir pasakė, kad jei kas nors negerai, skambink bet kada. Aš negalėjau patikėti, kad galima gydytojai bet kada paskambinti telefonu…

Santykis su medikais man buvo labai svarbus, nes po ligos diagnozavimo prasideda gydymas, o tai yra bendradarbiavimas. Tik pacientui ir medikams kartu bendradarbiaujant, galima pasiekti gerų rezultatų ir įveikti ligą. Aš dažnai stebėdavausi Nacionalinio vėžio instituto personalo empatiškumu, net klausdavau, ar jie yra kažkaip specialiai apmokyti bendrauti su onkologiniais pacientais. Galvojau, kam yra sunkiau: ar man, ar dirbantiems šitą kilnų darbą, ir tikrai niekada nenorėjau pasikeisti vietomis.

Prisimenu savo pirmą kraujo paėmimą iš venos. Aš labai bijau adatų, o seselė Naira glostė mano ranką tol, kol nurimau. Kai darė magnetinį rezonansą, slaugytoja mane kas kelias minutes vis drąsino ir visokiais pagyrimais motyvavo, kad tik atlaikyčiau tyrimą. Aš buvau joms nuoširdžiai dėkinga už empatiją ir atsidavimą savo darbui.

Dar pamenu, kai pačioje pradžioje reikėjo atlikti begalę tyrimų ir susirasti reikiamus kabinetus, tekdavo paklaidžioti ilgais NVI koridoriais. Koridoriuje sutiktų medikų nesinorėjo trukdyti ir buvo nedrąsu klausti, kur yra koks kabinetas, bet kai po kelis kartus apsukto rato vis tik jo neradau, užkalbinau praeinančią seselę ir man ne tik buvo maloniai atsakyta, bet buvau ir palydėta iki vietos. Aš padėkojau, sakydama: „Ačiū, geroji mergaite!“, ir tai sukėlė begalę gerų emocijų, moteris juokėsi ir sakė, kad jos dar niekas taip nevadino ir jai tai malonu. Tada supratau, kada ten dirbantiems žmonėms, kaip ir mums, sergantiesiems, irgi reikia gerų emocijų, padėkos, įvertinimo, todėl visada, atėjusi pas specialistus, nepuolu iš karto pasakoti savo problemų, bet visada pasiteirauju, kaip jie jaučiasi, kokia šiandien buvo diena. Gal todėl dabar su daugeliu jų mus sieja šilti santykiai.

Kodėl užsiimate ir visuomenine veikla? Ar nesinori užmiršti gydymosi etapus, – juk nebuvo lengva, – ir neatsigręžti atgal?

Kai tave paženklina tokia liga kaip vėžys, vargu ar tai kada nors įmanoma pamiršti, net jei ir visiškai pasveiksti. Praėjus gydymą, kažkaip liko nejauku, pasijaučiau vieniša.

Ne paslaptis, kad po gydymo atsiranda įvairių gretutinių ligų ir dažnai mažiausias kažkoks negalavimas iššaukia paniką: o gal atsinaujino, gal tai koks nors naujas vėžys, todėl daugeliui mūsų yra labai svarbu būti su tais, kurie tą patį praėjo ir gali geriausiai suprasti ar greituoju būdu patarti, paguosti.

Taip ir gimė mano iniciatyva „Vėžys – ne sloga“, gyvuojanti jau antrus metus. Atima tikrai daug laiko, bet tai didžiausia laimė, kai kiti leidžia jiems padėti. Būkite sveiki, saugokite save ir savo artimuosius, o, apsilankę specialistų kabinete, nepamirškite paklausti: GYDYTOJAU, KAIP JAUČIATĖS?