Kartu per ligą: profesorius pasakė, jog būčiau tapusi gera medike, sako aktorė Dalia Brenciūtė

Rubrikos: Naujienos, Pasikalbėkime

 

Aktorė Dalia Brenciūtė ir teatro bei kino aktorius, režisierius, muzikantas Kostas Smoriginas – žinoma pora teatro ir meno pasaulyje, gerai pažįstami teatro ir kino žiūrovams, muzikos mylėtojams. Daug metų per gyvenimą ėję kartu, šiuo metu jie drauge, surėmę pečius kovoja su liga. Rugsėjis – tarptautinis prostatos vėžio žinomumo mėnuo, bet šį kartą kalbiname ne pacientą, o jo žmoną. Savo išgyvenimais ir kelionės per ligą patirtimi dalijasi Dalia Brenciūtė (nuotr.).

Kokia reakcija išgirdus vėžio diagnozę? Ar tai baisausia, kas gali nutikti gyvenime?

Pirmą kartą susidūrus – tikrai labai baisi diagnozė. Bet tai tik pirmoji žmogiška reakcija, nes prostatos vėžys tikrai nėra toks baisus, jeigu laiku jį sugriebti. Aš taip galvoju. Ir pasakysiu tiesiai – svarbiausia, pas ką patenki, į kieno rankas pakliūvi, kuo pasitiki. Tai – absoliuti tiesa.

Daktarą, profesorių Feliksą Jankevičių pažįstame gal 30 metų. Nes Kostas turėdavo problemų dėl inkstų ir praktiškai Nacionalinio vėžio instituto Onkourologijos skyriuje visi pažįstami nuo seno. Draugai… Kai žinai, kur važiuoji, kai žinai, kas tave žiūrės, kas tave operuos, kas tavimi rūpinsis – tarsi ramiau darosi.

Jūs važiuojate į ligoninę kartu. Betgi sergate ne Jūs, serga Jūsų vyras.

Be abejo, važiuoju kartu. Kitaip būti negali. Tik sergu aš labiau negu jis. Ligoninėje viena daktarė pajuokavo, sako, dažnai slaugantys numiršta greičiau nei besigydantys… Juodas humoras. Bet aš tikrai numečiau labai daug svorio, nemiegu, be vaistų iš viso nebegaliu. Net skrandis kažko stoja, bet visa tai smulkmenos. Svarbu, kad žmogus pasveiktų. O svarbiausia, žinome, kieno jis yra rankose, kas jį žiūrėjo, kas operavo. Kad daktaras Feliksas yra didžiausias šviesulys, mes tikime 200 procentų.

Jūs esate kartu, viską žinote apie ligą, atsimenate viską, ką sako daktaras. Ar tai naudinga, ar pats pacientas užmiršta, ar jis neįsigilina. Ką reiškia eiti per ligą dviese?

Praktiškai vienas jis negalėtų visiškai nieko. Jis viską užmiršta, iki galo neįsigilina ir net savo vaistus jis geria tik pagal jam vienam žinomą tvarką.

Kai pamatė sesutės jo vaistų dėžutę, tai yra – vienoje krūvoje visas tabletes, išimtas iš pakuočių, paklausė – tai kaipgi Jūs jas geriate? O, paprastai, aš jas pažįstu…  Toks buvo jo atsakymas.

Išgirdusi tokį atsakymą sesutė man ir sako: kaip, kaip jūs jam tai leidžiate, kodėl ne jūs dėliojate tabletes? Aš gi artistė, aš ne medikė, sakau. Ponia, sako sesutė, jūs privalote sudėlioti vaistus.

Na, žinoma, ligoninės skyriuje sesutė, kuri tuo metu dėlioja vaistus, yra labai susikaupusi, jos niekas tuo metu netrukdo, ji dirba nepaprastai atsakingą darbą – ji dėlioja vaistus.

Taip ir aš dabar dėlioju, viską atidėjusi į šalį. Visi šalin, ša – aš dėlioju vaistus. Kai sudėliosiu, tada galėsime bendrauti. Tai be galo atsakingas momentas, nes jeigu kažką ne taip padarysi – tu gi savo žmogui pakenksi. Baisinga atsakomybė.

Viduje dažnai nusišypsau – dabar jau ir aš atpažįstu tas tabletes „iš veido“. Kiek mėnesių jau sergame?… Seniai…

Kalbatės ir su gydytoju? O kaip gydytojas į Jus žiūri?

Daktaras mane angelu sargu vadina. Aš galvoju, kad jis į mane žiūri labai teigiamai. Jis palaiko mano buvimą šalia ir, aš manau, daktaras džiaugiasi, kad yra toks žmogus šalia paciento.

Onkologai pabrėžia, kad vėžį gydantis ir sergantis privalo būti vienoje komandoje kovoje su liga. Jie turi būti vienoje barikadų pusėje, tada sėkmė aplankys juos. Dabar gi ta komanda didėja – esate trise vienoje barikadų pusėje.

Aš tikiuosi ir viliuosi, net neabejoju, kad sėkmė mus būtinai aplankys. Tikrai labai labai tikiu. Tikrai taip ir bus.

Profesorių Feliksą Jankevičių pažįstame šimtą metų. Ir Onkourologijos skyriaus  įkūrėją bei buvusį ilgametį vedėją profesorių Tadą Petraitį. Kai liga įveikta, prasideda bendravimas. Medikai su artistais labai draugauja – kažkuo panašios profesijos. Šių profesijų žmonės labai giminingų sielų – tiek medikai, tiek artistai…

Aš, pavyzdžiui, vaikystėje norėjau būti medike. Ir daktaras Feliksas sakė, labai gaila, kad netapau medike. Tikrai būčiau nuostabi medikė. Bet mokykloje turėjau tokią chemijos mokytoją, kuri man iš chemijos visada rašė tik trejetą. Apie kokią mediciną galėjau kalbėti?.. Aš jos taip bijojau, būdavo iškalu viską atmintinai – ir vis tiek tik trys.

Pasukau į teatrą, kurgi daugiau. Jeigu ne medikė, tai artistė. Iš tiesų šios dvi profesijos turi labai daug bendro. Todėl gyvenime dažnai daktarai su artistais bendrauja, susidraugauja, jau nekalbu apie šeimas, kur vienas medikas, o kitas artistas.

Panašumai yra esminiai – daktarui artistizmo reikia, ir misija vienoda – gydyti žmogų. Artistas gydo žmogaus sielą, daktaras – kūną. O siela ir kūnas yra vienis.

Kaip galvojate, ar vyrai yra stipresnė, ar silpnesnė lytis? Gal laikotės klasikinio požiūrio, kad vyras visada daugiau atlaikys?

Vyrui atrodo, kad jis yra stipresnis. Taip, gal daugeliu atvejų jis ir yra stipresnis, ypač fizinės jėgosatžvilgiu. Bet ligos atveju – jis yra visiškas vaikas. Kuriuo reikia rūpintis kaip kūdikiu. Šimtu procentu esu tuo tikra. Štai pažiūrėkite į mane – smulkutė, gležnutė. Aš už jį dabar esu šimtą kartų stipresnė. Nors man tai kainuoja. Bet rūpestis yra bendras, tik man žymiai sunkiau, kadangi aš visą atsakomybę, visą naštą esu perėmusi. Vadybą, šiaip laikais sakytume… Taip, ligos vadybą.

 

 

Specialisto komentaras

Eiti pas gydytoją vienam ar su gyvenimo drauge? Toks klausimas dažnai iškyla vyrams. Kita vertus, neretai moteris girdime sakant – kai suserga vyras, jis tampa dar vienu mano vaiku.

Ar dažnai žmonos ar draugės atlydi Jūsų pacientus, paklausėme profesoriaus urologo Felikso Jankevičiaus?

„Mano pacientai visi tokie, pas mane ateina tik poromis, – sako urologas prof. Feliksas Jankevičius. – Jau daug metų konsultuoju pacientus  su antromis pusėmis. Paklausite kodėl? Dėl daugelio priežasčių. Pirma, pirminės konsultacijos metu ypač svarbu, kad būtų šalia patikimas asmuo, geriausia žmona.

Per daugelį klinikinio darbo metų stebiu tą pačią situaciją – labai dažnai vyras, susidūręs su ligos diagnoze, su nelaukta problema, yra šiek tiek apakinamas tos žinios. Jam sunku susiorientuoti, jis ne viską girdi, ką sako gydytojas, tikrai neišgirsta niuansų, neįsimena svarbių dalykų. Todėl labai gerai, kai šalia yra žmogus, kuris blaiviai viską girdi. Tai labai svarbu. Todėl labai raginu visus savo pacientus nebijoti ateiti dviese.

Kai pradedami ligos gydymo etapai paaiškėja, jog pacientas dažnai net pusės aptartų dalykų neatsimena, o tai – labai rimtas nesusišnekėjimas ligos atveju.

Antras dalykas, žmonos yra praktiškesnės. Moterų matymas, suvokimas apskritai yra pragmatiškesnis. Jų klausimai paprastai būna taiklesni, svarbesnius momentus paliečiantys.

Trečias dalykas, savo pacientams labai rekomenduoju perkelti dalį onkologinės ligos naštos ant sutuoktinės pečių. Tada yra lengviau, juk dviese žymiai lengviau pakelti sunkumus, su kuriais neišvengiamai tenka susidurti. Ne tik kovoti su vėžiu, bet ir eiti gyvenime dviese – juk paprasčiau.

Dar vienas labai svarbus momentas – reikia būti korektiškam susirgusiojo atžvilgiu. Gydant urologines ligas iškyla klausimų dėl rektilinės disfunkcijos, ir įvairių kitų niuansų. Subtilūs tai klausimai ir juos reikia žinoti, aptarti iš karto diagnozavus ligą ir planuojant gydymą. Todėl pasirenkant gydymą labai svarbu būti su antra puse.“

 

 

Parašykite mums

Rekvizitai

VŠĮ Viktorijos leidyba

Įmonės kodas : 125011888

redaktorius@onkologopuslapiai.lt